M. Bell

Šeimos, partneriai, vaikai ir Europos Sąjunga

1. Įžanga

Santuoka, partnerystė (gyvenimas kartu nesusituokus) ir tėvystė (motinystė) tradiciškai laikomos nacionalinės teisės kompetencijos sritimi ir todėl nereguliuojamos Europos Sąjungos galių. Tačiau tokia padėtis dabar sparčiai keičiasi. Bėgant laikui išsitrynė aiškios ribos tarp valstybių narių ir ES kompetencijų. Sąjunga dabar įsipareigojusi įgyvendinti socialinę aprėptį vykdydama aktyvią politiką įdarbinimo, švietimo, sveikatos apsaugos bei aprūpinimo būstu srityse. Be to, kurdama laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, Sąjunga daugiau koordinavo civilinės teisės sistemas, įtraukiant ir šeimos teisę. Šiame darbe ištirsime, kaip įvairūs ES teisės aspektai daro įtaką nacionaliniams įstatymams dėl „asmens statuso“ taikymo plačiąja prasme. Asmens statusą, mūsų nuomone, apibūdina įstatymų ir socialinės politikos visuma, kuri susijusi tiek su individu bei jo gyvenimo partnerių pripažinimu, tiek ir su jo kaip tėvo (motinos) vaidmeniu.

ES teisėje galime matyti daug naujų pokyčių, kurie tiesiogiai daro įtaką asmens statusui. Konstituciniu lygmeniu, Pagrindinių Europos Sąjungos teisių chartija apibrėžė teisę tuoktis ir sukurti šeimą bei teisę į privataus ir šeimos gyvenimo pagarbą. Europos žmogaus teisių konvencija taip pat patvirtina šias teises. Nors Sąjunga ir nėra šio instrumento dalyvė, ji įsipareigojo gerbti jo turinį. Be to, Teisingumo teismas atsižvelgia į Konvencijos nuostatas interpretuodamas ES teisę. Įstatymų lygmeniu, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimas pareikalavo veiksmų, reguliuojančių ES piliečių ir trečiųjų šalių gyventojų migraciją bei Europos prieglobsčio įstatymo. Daugelis šios srities instrumentų apibrėžia „šeimą“. Kitos teisinės priemonės palengvina šeimų gyvenimą daugiau nei vienoje ES valstybėje, ypač bendravimo su vaikais teisių tarpvalstybinio pripažinimo atveju.

Didėjantis Sąjungos vaidmuo sutampa su nacionalinių šeimos teisės sistemų pokyčiais ir reformomis. Galime išskirti keletą tendencijų. Pirma, Nyderlandai ir Belgija nusprendė leisti santuoką ir tarp tos pačios lyties porų. Antra, daugelyje Europos šalių priimti įstatymai, kurie leidžia nesusituokusioms poroms naudotis tam tikromis teisėmis ir pareigomis. Trečia, kai kurios šalys suteikia nemažai teisių poroms, kurios kartu pragyvena tam tikrą laikotarpį, nors jos ir neįgyja naujo teisinio statuso. Galų gale, tėvystės (motinystės) įstatymai vis dažniau koreguojami, atsižvelgiant į nesusituokusių partnerių atliekamą tėvų vaidmenį, jiems leidžiama įsivaikinti.

Iššūkis Europos Sąjungai - suderinti nacionalinių praktikų, pagrįstų aprėpties nuostata, įvairovę bei užtikrinti, kad ES įstatymai nesukurtų naujų kliūčių pripažinti lesbiečių, gėjų, biseksualių ir transseksualių žmonių šeimas. Šis tekstas suskirstytas į dvi pagrindines dalis. Pirmoji apžvelgs klausimus, susijusius su partnerystės teisėmis, o antroje aptarsime vaikų ir kitų šeimos narių teises. Abiejose dalyse kalbėsime apie pokyčius valstybėse narėse bei ieškosime sąsajų su ES teisės sritimis, kurios turi atsižvelgti į naują dinamiką.

2. Partnerystės teisės ir Europos Sąjunga

Šioje dalyje apžvelgsime įvairius partnerystės teisių įgyvendinimo variantus, kurie taikomi Europos Sąjungos valstybėse narėse. Jie suskirstyti į keturis poskyrius: santuoka, registruota partnerystė, kitos teisiškai pripažintos partnerystės formos bei faktinei kohabitacijai priskiriamos teisės. Kiekvienos kategorijos atveju nagrinėsime situaciją nacionaliniu lygmeniu bei jos poveikį ES teisei.

(a) Santuoka

Santuoka – tai tradicinis mechanizmas, kuriuo teisiškai pripažįstamos partnerystės. Jos įsigalėjęs statusas atsispindi keliuose ES teisiniuose instrumentuose, kurie patvirtina tik „sutuoktinių“ teises. Aiškiausiai tai iliustruoja ES migrantų šeimos susijungimo teisės. Santuokos svarbą pabrėžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 12 straipsnis nurodo, kad „vyras ir moteris, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir kurti šeimą“. Šiame kontekste iškyla klausimų dėl ES teisės ir santuokų, kuriose vienas arba abu partneriai yra transseksualūs bei dėl tos pačios lyties porų santuokų pripažinimo.

(i) Transseksualūs žmonės ir santuoka

Žmogaus teisių teismas iš pradžių laikėsi griežto požiūrio į teisės tuoktis interpretavimą. Byloje Rees prieš JK teismas atmetė transseksualaus asmens skundą motyvuodamas tuo, kad „ teisė tuoktis garantuota 12 straipsnyje priskiriama tradicinei santuokai tarp priešingos biologinės lyties asmenų“. Tačiau, 2002 m. liepą byloje Goodwin prieš JK teismas pakeitė savo požiūrį, paskelbdamas, kad „neranda pateisinimo drausti transseksualui pasinaudoti teise tuoktis bet kokiomis aplinkybėmis“. Todėl galime teigti, kad Teisingumo teismas greičiausiai interpretuos „sutuoktinio“ sąvoką ES teisės nuostatose kaip apimančią ir transseksualius žmones. Iš tiesų po Goodwin bylos sprendimo visos Europos Tarybos narės privalo panaikinti bet kokius teisinius trukdžius tuoktis transseksualiems žmonėms.

(ii) Tos pačios lyties asmenų santuoka

2001 metais Nyderlandai pasipriešino status quo nuspręsdami leisti tuoktis tos pačios lyties poroms. 2003 metais tokį pat žingsnį žengė ir Belgija. Nei Žmogaus teisių teismas, nei Teisingumo teismas dar nesprendė bylos dėl vienos lyties porų santuokos. Galima ginčyti, kad Pagrindinių Europos Sąjungos teisių chartija palaiko visus apimantį požiūrį. 9 straipsnis nustato, kad „teisę tuoktis ir teisę sukurti šeimą garantuoja šių teisių įgyvendinimą reglamentuojantys nacionaliniai įstatymai“. Aiškinamajame chartijos memorandume pažymima, kad 9 straipsnis „nei draudžia, nei įpareigoja suteikti santuokos statusą tos pačios lyties žmonių sąjungoms“. Chartija akcentuoja, kad santuokos statusas nustatomas pagal nacionalinius įstatymus. Tai atrodo visai logiška turint omenyje tai, kad santuoka yra tas statusas, kurio Europos Sąjunga negali nei patvirtinti, nei atimti. Tokiomis aplinkybėmis, protingausia būtų, kad Teisingumo teismas laikytųsi nuostatos, jog kiekvienas teisėtai susituokęs pagal nacionalinius įstatymus būtų laikomas susituokusiu ir ES teisės atžvilgiu.

(b) Registruota partnerystė

Statusas artimas santuokai, bet teisiškai skirtingas, buvo sukurtas Danijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Nyderlanduose, o taip pat ir Norvegijoje bei Islandijoje. „Registruota partnerystė“ garantuoja beveik visas santuokos teises, išskyrus motinystės ir tėvystės teises – dirbtinį apvaisinimą ir įsivaikinimą. Svarbu pažymėti, kad šios atimtos teisės palaipsniui suteikiamos registruotiems partneriams keliose valstybėse, tokiu būdu toliau trinant ribas tarp partnerystės ir santuokos. Priminsiu, kad registruota partnerystė prieinama tik tos pačios lyties poroms visose minėtose valstybėse, išskyrus Nyderlandus, kur ji atvira ir priešingų lyčių poroms. Registruotos partnerystės įstatymas 2001 metais priimtas ir Vokietijoje, tačiau jis nenumato visų tų teisių, kurias suteikia anksčiau aprašyti teisės aktai.

Teisingumo teismas turėjo progą pirmą kartą nagrinėti teisinį registruotos partnerystės statusą ES teisėje tirdamas bylą D ir Švedija prieš Tarybą. Byla buvo susijusi su atsisakymu suteikti socialines lengvatas Tarybos darbuotojui, Švedijos piliečiui įregistravusiam partnerystę. Socialinės lengvatos buvo skiriamos tik „susituokusiems pareigūnams“. Pagal Švedijos įstatymus pareiškėjas negalėjo susituokti su kitu asmeniu, kol nenutrauks registruotos partnerystės. Neatsižvelgdamas į tai, teismas užbrėžė aiškią liniją tarp santuokos ir kitų nacionalinės teisės pripažįstamų statusų. Pirma, jis pažymi, kad „pagal valstybėse narėse priimtą apibrėžimą santuokos sąvoka reiškia dviejų skirtingų lyčių asmenų sąjungą“. Todėl daroma išvada: „ tas faktas, kad kai kuriose valstybėse narėse registruota partnerystė prilyginama, nors ir nevisiškai, santuokai negali sudaryti prielaidos, kad, laisvai interpretuojant, asmenys, kurių teisinis statusas skiriasi nuo santuokos galėtų būti laikomi susituokusiais pareigūnais.“

Sprendimas D byloje aiškiai parodo, kad šiuo metu teismas nelinkęs išplėsti sąvokų „susituokęs“ ar „sutuoktinis“ taip, kad jos aprėptų ir registruotus partnerius. Todėl atsakomybė tenka ES įstatymų leidėjui, kuris turi užtikrinti specifinį šio statuso pripažinimą ES teisės instrumentuose. Dabartiniu metu registruoti partneriai labai skirtingai traktuojami nacionalinėje teisėje, kur jie laikomi beveik sutuoktiniais ir ES teisėje, kur jie laikomi viengungiais. Tokios bylos kaip D išryškina tas kliūtis, kurios, laikantis tokių nuostatų, sukuriamos norintiems migruoti Sąjungos viduje. Aprašomu atveju, pareiškėjas norėdamas dirbti Taryboje persikėlė iš Švedijos į Belgiją ir prarado visą jo partnerystės pripažinimą. Tai sudaro nenuginčijamą kliūtį laisvam asmenų judėjimui.

Įdomu, kad Komisija pasiūlė atskirą nuostatą dėl registruotų partnerių svarstomoje šeimų susijungimo direktyvoje. Ši direktyva nustato teisėtai gyvenančių Sąjungoje trečiųjų šalių piliečių teises persikelti pas save kitus šeimos narius iš trečiųjų šalių. Nustatyti skirtingi reikalavimai registruotiems partneriams (kuriems nereikės pateikti kitų partnerystės įrodymų) ir nesusituokusioms poroms (kurios turės įrodyti bendro gyvenimo faktą). Šis pavyzdys rodo, kad atsiveria naujos galimybės įtraukti „registruotą partnerį“ kaip pripažintą asmens statusą į ES teisinius instrumentus.

(c) Kitos teisiškai pripažintos partnerystės formos

Be partnerystės įstatymų, atsirado ir kitokių aktų, kurie nustato rinkinį teisių, susijusių su faktine kohabitacija, nors ir gana nutolusių nuo santuokos. Prancūzijoje 1999 metais priimtas PaCS įstatymas įtvirtina keletą teisių ir pareigų tiek tos pačios lyties, tiek ir skirtingų lyčių poroms, kurios sutinka pasirašyti kontraktą. Dauguma teisių apibrėžia turtinius santykius – pavyzdžiui, nuomos perleidimą vieno iš partnerių mirties atveju arba bendrus įsipareigojimus dėl skolų tretiesiems asmenims. Be to, suteikiamos ir kai kurios socialinės teisės. Pavyzdžiui, trumpalaikės atostogos mirus partneriui arba artimesnė partneriui darbo vieta. Tačiau šis statusas sąmoningai atskiriamas nuo santuokos. Partnerių civilinis statusas nesikeičia – jie lieka viengungiais. Silpnos partnerystės formą apibrėžia Belgijos įstatymas.

Šiems įstatymams būdinga tai, kad jie sukuria naują asmens statusą, nes numato registravimo procedūrą. Remiantis sprendimu D byloje, galima teigti, kad Teisingumo teismas nepripažins šio statuso lygiaverčiu santuokai ES teisės srityje. Todėl partneriai susiduria su tais pačiais sunkumais, jei nori pasinaudoti ES teisės nuostatomis, susijusiomis su santuoka. Dar daugiau, aiškiai matomos ir tos pačios laisvo asmenų judėjimo kliūtys. Ši problema aktuali ne tik tokiose situacijose, kai teisiškai pripažinti arba registruoti partneriai persikelia į tokias valstybes kaip Graikija ar Airija, kurios oficialiai nepripažįsta nesusituokusių porų. Dėl nacionalinių įstatymų įvairovės net atvykimas į valstybę kur yra partnerystės įstatymas panaikins asmens statusą įgytą kilmės šalyje. Pavyzdžiui, Švedijoje registruota partnerystė nebus pripažįstama Prancūzijoje, kaip ir Prancūzijos PaCS aktas Švedijoje. Svarbi šios dilemos išimtis – Danijos, Švedijos, Norvegijos ir Islandijos susitarimas pripažinti partnerystes įregistruotas bet kurioje iš šių valstybių.

Žinoma, pora iš Švedijos persikėlusi į Prancūziją gali laisvai užregistruoti PaCS kontraktą. Tačiau PaCS įstatymas numato apibrėžtą laikotarpį tam tikroms teisėms. Pavyzdžiui, poros įgyja dovanojimo mokesčių lengvatą po dvejų, o bendrų pajamų mokesčio lengvatą tik po trejų metų nuo kontrakto sudarymo.

(d) Faktinei kohabitacijai priskiriamos teisės

„De facto“ kohabitacijos įstatymai skiriasi nuo anksčiau aprašytų tuo, kad teisės ir pareigos poroms priskiriamos po tam tikro bendro gyvenimo laikotarpio, nereikalaujant jokios registravimo procedūros. Pavyzdžiui, 1988 metais Švedijos homoseksualių sugyventinių aktas išplėtė nuostatų reguliuojančių heteroseksualų sugyvenimą taikymą ir homoseksualams. Šis teisės aktas iš esmės apibrėžia tik bendro būsto ir namų apyvokos daiktų nuosavybės aspektus. 2001 metais Portugalija priėmė įstatymą dėl de facto sąjungų, išplėsdama buvusių priešingų lyčių porų teisių taikymą ir tos pačios lyties poroms, jei jos kartu išgyvena dvejus metus. Panašiai procesas vystėsi Prancūzijoje, kur kartu su PaCS tos pačios lyties poroms buvo suteiktos ir kohabitacijos teisės (concubinage). Tokie gyvenimo kartu įstatymai galioja ir keliuose Ispanijos regionuose.

Dar kartą aiškiai pastebime, kad šios partnerystės nesuteikia jokio teisinio pripažinimo ES teisės sferoje. Taip pat suprantama, kad ilgalaikio gyvenimo kartu reikalavimas apribos porų iš kitų valstybių narių galimybes pasinaudoti nacionalinių įstatymų teisėmis, bent jau pradiniu jų apsigyvenimo laikotarpiu.

3. Partnerystės ir Europos Sąjunga: kokios pažangos galimybės?

Pateikta teisinės padėties nacionaliniu lygmeniu apžvalga atskleidžia didelį nacionalinių įstatymų dinamiškumą. Daugelis Sąjungos valstybių kuria naujas teisines nuostatas, norėdamos geriau atspindėti socialinę tikrovę, kurioje daug žmonių nebesieja stabilių santykių su santuoka. Be to, daug valstybių aiškiai pripažįsta, kad lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai kuria stabilius tarpusavio santykius, kuriuos reikia įteisinti įstatymais.

Priešingai nacionalinei teisei ES į naujoves reaguoja lėtai. ES teisėje rasime labai mažai pavyzdžių, kuriuose būtų pripažįstami kiti nei sutuoktiniai partneriai. Pirmas žingsnis link platesnio partnerio suvokimo – 2001 metais priimta Direktyva dėl laikino prieglobsčio. Ši direktyva skirta apginti asmenis masinių antplūdžių metu, kai sunku pritaikyti įprastas prieglobsčio suteikimo procedūras kritiniais laikotarpiais (pavyzdžiui, per karus Bosnijoje ir Kosove). 15(1) straipsnis numato šeimos susijungimo teisę tam tikromis aplinkybėmis. Šeimos nariai apibūdinami kaip „maitintojo sutuoktinis arba jo/jos nesusituokęs partneris, su kuriuo sieja stabilūs santykiai, jei direktyvą įgyvendinančios valstybės narės įstatymai arba nusistovėjusi praktika traktuoja nesusituokusias poras beveik taip pat kaip susituokusias poras pagal užsieniečių teisinės padėties įstatymus...“

Tokia formuluotė taikoma ir Tarybos direktyvoje 2003/9/EB, nustatančioje minimalius reikalavimus prieglobsčio prašytojams. Tačiau iš esmės nesusituokę partneriai gali pasinaudoti su migracija susijusiomis teisėmis tik tose valstybėse, kurios nacionaliniai įstatymai garantuoja nesusituokusių porų apsaugą. Kaip jau minėta anksčiau, beveik pusė valstybių narių teisiškai nepripažįsta nesusituokusių porų. Be to, naujos valstybės narės, išskyrus Vengriją, nesprendžia šio klausimo.

Tad kaip galime pasiekti pažangos šioje srityje? Visų pirma turime pripažinti, kad esama padėtis nėra logiška. Dabartinė ES teisė suręsta apibūdinant poras tik santuoka, nors skirtingų statusų nacionaliniame lygmenyje plitimas pakirto tokio požiūrio šaknis. Visiškai aišku, kad ES teisė šiuo metu neatsižvelgia į asmenis įregistravusius partnerystę, pasirinkusius kitas gyvenimo kartu formas arba paprasčiausiai gyvenančius ilgalaikėje sąjungoje. Tai netoleruotina dėl kelių priežasčių.

(a) Teisė į pagarbą šeimos gyvenimui

Šią teisę pripažįsta tiek EŽTK, tiek ir ES Chartija. Paskutiniais metais Žmogaus teisių teismas pademonstravo didėjantį norą pripažinti tai, kad nesusituokusios poros gali naudotis teise į pagarbą jų šeimos gyvenimui ir kad ji negali būti ribojama tik santuokų pagrindu sudarytoms partnerystėms.

(b) Teisė į nediskriminavimą

Išskyrus Nyderlandus ir Belgiją, tos pačios lyties poroms draudžiama tuoktis visose Europos valstybėse. Be to, Goodwin byla patvirtino, kad dar daugelyje Europos šalių transseksualūs asmenys negali tuoktis dėl teisinių kliūčių. Turėdami omenyje, kad diskriminuojama ne tik norint pasinaudoti teise tuoktis, bet ir suteikiant kitas teises susijusias su santuoka, darytina išvada, kad tai turi įtakos ir tolimesnei diskriminacijai lytinės orientacijos ar lyties identiteto pagrindu.

(c) Judėjimo laisvė

Neabejotina, kad nepripažindama nesantuokinių partnerysčių ES teisė trukdo asmenims laisvai judėti. Jei ES piliečių pora naudojasi savo santykių teisiniu pripažinimu kilmės šalyje, bet praras jį persikėlusi į kitą ES valstybę, tai apribos jos galimybes naudotis teise laisvai judėti. Jei ES piliečio partneris yra iš trečiosios šalies, jam bus sunku arba neįmanoma gauti leidimą gyventi kitoje ES valstybėje. Vėl tikėtina, kad tai įtikins porą nesinaudoti jų laisvo judėjimo teisėmis. Kitame skyriuje nagrinėsime kaip nacionalinių įstatymų dėl nesusituokusių porų bei tėvų pareigų skirtumai sukuria naujas kliūtis laisvai judėti. Pavyzdžiui, nors įregistruoti partnerystę galima ir Švedijoje, ir Suomijoje, tos pačios lyties poros gali įsivaikinti vaikus tik pirmojoje. Įvaikinimo teisinis nepripažinimas trukdo šeimai persikelti, net ir į kitą šalį, kurioje galioja partnerystės įstatymas.

(d) Abipusis pripažinimas

Abipusio pripažinimo principas garantuoja, kad specifinės nacionalinių įstatymų nuostatos lieka kiekvienos valstybės narės diskrecija. Tačiau kiekviena šalis priimdama atvykstančius iš kitų šalių turi įsipareigoti pripažinti bet kokią partnerystę įregistruotą pagal išvykimo šalies įstatymus. Taikydamos šį principą visos šalys gali ir toliau neleisti tos pačios lyties poroms tuoktis, bet turi įsileisti visas poras (tos pačios ir skirtingų lyčių) teisėtai susituokusias kitoje valstybėje narėje. Be to, visos šalys gali pasirinkti ar jos teisiškai pripažįsta nesusituokusių porų teises, bet kiekviena šalis turi įsileisti kiekvieną porą, kuri teisiškai pripažįstama kitoje ES valstybėje narėje.

Abipusio pripažinimo principą jau pritaikė Europos Parlamentas, svarstydamas laisvo ES piliečių judėjimo direktyvą. Komisija savo darbuotojų atžvilgiu taip pat pasiūlė įveikti nacionalinių įstatymų įvairovę pripažįstant visas poras, kurios pateiks „teisėtą dokumentą pripažįstamą valstybės narės ir nustatantį nesusituokusių partnerių statusą“

(e) Skirtingų statusų derinimas

Abipusio pripažinimo principas padės užtikrinti, kad ES piliečiai ir jų partneriai kitose ES valstybėse galėtų susijungti. Tačiau kokiu statusu jie naudosis, kai pakeis gyvenamąją vietą? Pavyzdžiui, D byloje problema buvo ne tai, kad jo partneris negavo leidimo įvažiuoti į Belgiją, o tai, kad jo darbdavys atsisakė pripažinti Švedijoje įregistruotą partnerystę. Šis aspektas yra sunkesnis ir kol kas nerasime lengvo sprendimo. Nepaisant to, ES turėtų išsiaiškinti galimybes garantuoti, kad skirtingos partnerysčių pripažinimo sistemos būtų kiek įmanoma daugiau suderintos, nes poros juda iš vienos šalies į kitą. Tam nereikia derinti nacionalinių partnerystės įstatymų, o tik nustatyti procedūrą, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje įregistruotas PaCS galėtų virsti Vokietijoje pripažįstama „gyvenimo partneryste“. Antraip galėtų būti sukurti teisiniai mechanizmai, leidžiantys „išplėsti“ PaCS įstatymą iki partnerystės, jei, tarkime, pora persikelia iš Prancūzijos į Suomiją. Neabejotinai tai sudėtinė darbotvarkė, kuri reikalauja atidaus statusų skirtumų derinimo, o taip pat užtikrinimo, kad partneriai žinotų apie bet kokius jų teisių ir pareigų balanso pokyčius. Nepaisant to, šios problemos neišspręsime nacionaliniu lygiu – reikalingi veiksmai Sąjungos lygiu.

4. Vaikai ir kiti šeimos nariai

Dažniausiai manoma, kad vaikų teisės nepriskiriamos Europos Sąjungos teisyno kompetencijai. Tačiau keliose srityse ES veiksmai tiesiogiai daro įtaką vaikams. Pavyzdžiui, ES įsikišo norėdama reguliuoti vaikų įdarbinimą, apginti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo ir reaguodama į migrantų ir pabėgėlių vaikų padėtį. Šiame skyriuje nagrinėsime kokia apimtimi Sąjunga pakankamai atsižvelgė į vaikus, kurių vienas ar abu tėvai yra homoseksualūs ar biseksualūs.

(a) Vaikai su homoseksualiais ir biseksualiais tėvais

Dar visai neseniai nebuvo netikėta prielaida, kad homoseksualūs, biseksualūs arba transseksualūs žmonės neturi vaikų. Tačiau dabar vis dažniau pripažįstama, kad toks požiūris klaidingas. Kai kurių vaikų biologiniai tėvai yra homoseksualūs, biseksualūs arba transseksualūs. Tokie tėvai gali gyventi kartu su kitu vaiko biologiniu tėvu arba būti išsiskyrę. Kai kuriais atvejais antras biologinis tėvas nežinomas. Taip gali nutikti, jei moteris pasinaudos dirbtiniu apvaisinimu. Dažnai pasitaiko, kad vienas arba abu tėvai neturi biologinio ryšio su vaiku. Pavyzdžiui, lesbiečių poroje augantis vaikas gali būti biologiškai susijęs tik su viena motina. Įvaikinimo atvejais biologinis ryšys tarp vaiko ir įsivaikinusių tėvų gali būti, bet jo gali ir nebūti. Kai kuriose šalyse transseksualūs žmonės verčiami chirurgiškai sterilizuotis atliekant lyties keitimo operaciją. Taip jie netenka galimybės tapti biologiniais tėvais.

Biologija neapibrėžia kas iš tiesų atlieka vaiko tėvo arba motinos vaidmenį. Byloje X, Y ir Z prieš JK Žmogaus teisių teismas nagrinėjo Jungtinės Karalystės valdžios atsisakymą įregistruoti transseksualų vyrą tėvu vaiko, kuris gimė jo partnerei po dirbtinio apvaisinimo. Nors teismas padarė išvadą, kad Konvencija nebuvo pažeista, jis pripažino, kad vyras, jo partnerė ir dukra sudarė šeimą.

Homoseksualūs, biseksualūs ir transseksualūs žmonės dažnai susiduria su sunkumais norėdami pasinaudoti visomis tėvų (motinų) teisėmis. Salgueiro da Silva Mouta prieš Portugaliją byla aiškiai parodo kliūtis, kurias turi įveikti biologiniai homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs tėvai: Portugalijos teismai neleido tėvui imtis dukros globos dėl jo homoseksualumo. Paskui Žmogaus teisių teismas nustatė, kad buvo pažeistas 14 Konvencijos straipsnis ir buvo diskriminuojama dėl lytinės orientacijos.

Homoseksualūs, biseksualūs ir transseksualūs tėvai neturintys biologinio ryšio su savo vaikais taip pat neišvengia teisinių sunkumų. Europos Sąjungoje įsivaikinti antram tos pačios lyties tėvui leidžiama Danijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje. Susituokęs arba nesusituokęs partneris gali

įsivaikinti savo partnerio arba partnerės vaiką. Bendras įvaikinimas tos pačios lyties poroms leidžiamas tik Švedijoje, Nyderlanduose ir Anglijoje bei Velse.

(b) Vaiko teisės ir ES teisė

Diskusija apie vaiko teises ES teisės sistemoje prasidėjo visai neseniai. Neabejotinai ją paskatino Pagrindinių ES teisių chartija. Jos 24 straipsnis skelbia:

Vaikai turi teisę į tokią apsaugą ir globą, kuri yra būtina jų gerovei. Jie gali laisvai reikšti savo nuomonę. Sprendžiant su vaiku susijusį klausimą, į vaiko nuomonę atsižvelgiama, įvertinus jo amžių ir brandą.
Valstybinėms ar privačioms institucijoms atliekant visus su vaikais susijusius veiksmus pirmiausiai būtina atsižvelgti į vaiko interesus.
Kiekvienas vaikas turi teisę reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais, jeigu tai nekenkia jo interesams.

Chartija grindžiama 1989 metų JT vaiko teisių konvencijos, kurią pasirašė visos valstybės narės, principais. Ši konvencija ypač akcentuoja nediskriminavimo principą. Jos 2(1) straipsnis numato:

Valstybės dalyvės gerbia ir garantuoja visas šioje Konvencijoje numatytas teises kiekvienam vaikui, priklausančiam jos jurisdikcijai, be jokios diskriminacijos, nepriklausomai nuo vaiko, jo tėvų arba teisėtų globėjų rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautybės, etninės ar socialinės kilmės, turto, sveikatos, luomo ar kokių nors kitų aplinkybių.

Dėl šios nuostatos pažymėtini du dalykai. Pirma, straipsnyje išvardintų pagrindų sąrašas nėra baigtinis – jis draudžia diskriminaciją dėl „kokių nors kitų aplinkybių“. Tai labai svarbu, nes

nors lytinė orientacija ir lyties tapatybė nėra atskirai minimos, šie pagrindai plačiai pripažįstami (bent jau EŽTK ir ES teisės) ir turėtų būti laikomi patenkančiais į šios garantijos galiojimo sritį. Antra, aišku, kad vaiko tėvo ar globėjo diskriminavimas dėl lytinės orientacijos ar lyties tapatybės turėtų būti laikomas nesuderinamu su Konvencija.

Chartija ir JT konvencija suteikia pagrindą vaiko teisių politikai, kuri skirtų pakankamai dėmesio vaikams, kurių tėvai homoseksualūs, biseksualūs ar transseksualūs. Aišku, kad ji turi vadovautis nediskriminavimu, vaiko interesais ir užtikrinti vaiko teisę palaikyti asmeninius santykius su savo tėvais. Vaikai tiesiogiai patenka ES teisės kompetencijon, kai jie kerta ES vidaus arba išorės sienas, arba jei jų tėvai gyvena daugiau nei vienoje valstybėje narėje. Kituose dviejuose skyriuose panagrinėsime esamus ES įstatymus ir jų efektyvumą pagrindinių vaiko teisių atžvilgiu.

(c) Vaikai ir migracija

Dauguma esamų ES teisinių instrumentų susieja vaiko judėjimo laisvę su priklausomumu nuo suaugusio migranto. Vis dar neaišku, ar vaikai gali autonomiškai pasinaudoti laisvo judėjimo

teisėmis remdamiesi tik savo ES piliečių statusu. Todėl vaikų ir tėvų santykių pripažinimas labai svarbus norint išlaikyti šeimos vienybę. Reglamentas 1612/68 išdėsto pagrindines taisykles dėl ES darbuotojų migrantų vaikų. Prie darbuotojo gali prisijungti jo sutuoktinis ir jų palikuonys, jaunesni nei 21 metų arba išlaikomi. Direktyva plačiau nepaaiškina termino „palikuonis“, tačiau aišku, kad vaikai turintys biologinį ryšį su darbuotoju ir/ar jo sutuoktiniu lengviausiai atitiks šį reikalavimą. Ypač tikėtina, kad iškils sunkumų dėl vaiko kaip „palikuonio“, jei darbuotojas teisiškai nėra atsakingas už vaiką. Šią situaciją dar pablogina tai, kad direktyva neatsižvelgia į nesusituokusius partnerius ir jų vaikus. Tikėtina, kad ypač daug problemų iškils tais atvejais, kai nesusituokęs partneris ir vaikai turės trečiosios šalies pilietybę ir dėl to negalės pasinaudoti jokiomis autonomiško laisvo judėjimo teisėmis.

Komisijos pasiūlymas pakeisti reglamentą 1612/68 vienintele laisvo ES piliečių judėjimo teisių direktyva leistų prisijungti prie ES piliečio kitoje valstybėje narėje:

(a) sutuoktiniui;

(b) nesusituokusiam partneriui, jei priimančios valstybės narės įstatymai traktuoja nesusituokusias poras tolygiai susituokusioms poroms ir laikantis tokiuose įstatymuose numatytų sąlygų;

Komisija nenaudingai pridėjo žodį „tiesioginis“ prie „palikuonis“ (c) paragrafe nepaaiškindama numatomos šio apibrėžimo reikšmės. Be to, aišku, kad teisę prisijungti prie ES piliečių turės tik nesusituokę partneriai ir jų palikuonys persikeldami į šalį, kuri savo nacionalinėje teisėje traktuoja nesusituokusius partnerius kaip tolygius susituokusiems partneriams. Pavyzdžiui, pagalvokite apie tokį atvejį. Prancūzijos pilietė gyvena su partnere iš Kanados ir kartu augina vaikus, kurie biologiškai susiję tik su Kanados piliete. Jei darbdavys paskiria Prancūzijos pilietę darbui Graikijoje, pagal Bendrijos įstatymus ji neturi teisės atsivežti savo partnerės ar kartu auginamų vaikų. Žvelgiant iš vaiko teisių perspektyvos, pasiūlytos reglamento 1612/68 pataisos ne tik neatitinka vaiko interesų, bet ir negerbia vaiko teisės būti nediskriminuojamam dėl tėvų lytinės orientacijos ar lyties tapatybės. Pagal pasiūlytą direktyvą vaiko teisė pasilikti su abiem tėvais priklausys nuo to, ar tėvai yra susituokę ir kur jie persikelia Sąjungos teritorijoje. Pažymėtina, kad Europos Parlamentas pasiūlė pataisas, kurios įtrauktų visus registruotų partnerių ir nesusituokusių partnerių vaikus pagal abipusio pripažinimo principą.

Dar sudėtingesnė iš trečiosios šalies atvykusios nesusituokusios poros vaikų padėtis. Komisijos pasiūlytos šeimų susijungimo teisės direktyvos pataisos atkreipia dėmesį į trečiųjų šalių piliečių, teisėtai gyvenančių Sąjungoje, situaciją. Prie susituokusių porų galės prisijungti „nepilnamečiai pareiškėjo bei jo/jos sutuoktinio vaikai ir įvaikiai“. Priešingai valstybės narės galės savo nuožiūra įsileisti nesusituokusį partnerį, turintį trečiosios šalies pilietybę, su kuriuo pareiškėją sieja stabilūs tinkamai patvirtinti ilgalaikiai santykiai. Šiuo atveju vedusių tėvų vaikų ir nevedusių tėvų vaikų padėtis labai skiriasi. Jei pirmieji turi teisę prisijungti prie savo tėvų Sąjungos viduje, tai pastarieji priklauso nuo kiekvienos valstybės narės nuožiūros. Tokia nuostata neatitinka Chartijoje pripažįstamos kiekvieno vaiko teisės „reguliariai palaikyti asmeninius santykius ir tiesiogiai bendrauti su abiem savo tėvais“.

Dar akivaizdesnė nelygybė egzistuoja ES prieglobsčio teisėje, konkrečiai – laikinosios apsaugos direktyvoje. Prie žmonių, kuriems suteiktas laikinas apsaugos statusas, Sąjungoje gali prisijungti tik tam tikri šeimos nariai. Kalbant apie vaikus, 15(1)(a) straipsnis suteikia susijungimo teisę nepilnamečiams maitintojo ir jo/jos sutuoktinio vaikams, gimusiems santuokoje arba įvaikintiems. Taip sukuriama diskriminuojanti atskirtis tarp vedusių porų vaikų ir nevedusių porų vaikų. Jei vedusių porų vaikai apginti nepriklausomai nuo to, ar jie gimė prieš ar po santuokos, tai nevedusių porų vaikai direktyvoje neminimi. Tikėtina, kad ši aiški diskriminacija pažeidžia EŽTK 8 straipsnio (teisė į šeimos gyvenimą) ir 14 straipsnio (nediskriminavimas) nuostatas. Byloje Marckx prieš Belgiją Europos žmogaus teisių teismas pažymėjo, kad visos valstybės privalo užtikrinti, kad nebūtų nesantuokinių vaikų diskriminavimo.

Tuo pačiu metu laikinosios apsaugos direktyva pagirtina kitais aspektais. Jos 15(4) straipsnis reikalauja, kad valstybės narės atsižvelgtų į vaiko interesus taikydamos direktyvos nuostatas. Taip pat pažymėtina, kad laikinosios apsaugos direktyva ir šeimų susijungimo direktyva siekia užtikrinti, kad būtų ypatingai pasirūpinta įvaikiais (nors tik vedusių tėvų). Priešingai pasiūlyta laisvo ES piliečių judėjimo direktyva tiesiogiai nemini įvaikių. Galima spėlioti, kad jie įtraukti į „palikuonių“ sąvoką, tačiau atskiras jų paminėjimas suteiktų daugiau aiškumo.

(d) Tarpvalstybinis vaikus liečiančių sprendimų taikymas

Didėjantis mobilumas Europos Sąjungoje gali sukurti situacijas, kai tėvų vaikai atsiduria skirtingose valstybėse. Taip iškyla sunkumų tėvams, kurie nesutaria dėl vaiko globos ir išlaikymo. Šiuo metu ES neturi galių pasiūlyti suderintų teisinių priemonių tokiems šeimos politikos aspektams spręsti.

Tačiau Komisija pasiūlė naują reglamentą, kuris nustatys tiek vedusių, tiek ir nevedusių porų vaikų teises.

Pasiūlytu dokumentu siekiama nustatyti, kurio teismo jurisdikcijoja bus spręsti bylas dėl tėvų atsakomybės, kai tėvai gyvena dviejose skirtingose Sąjungos valstybėse. Be to, jis nustatys taisykles dėl tarpvalstybinio tokių teismo sprendimų vykdymo – pavyzdžiui, užtikrinant, kad sprendimas dėl vaiko globos priimtas Prancūzijoje galiotų ir Vokietijoje.

Žvelgiant iš homoseksualių ir biseksualių tėvų pusės, sveikintina, kad reglamentas dar kartą patvirtina vaiko teisų principus numatytus ES Chartijoje. Reglamento 28 straipsnis leidžia teismams atsisakyti vykdyti kitos valstybės teismo sprendimą atsižvelgiant į vaiko interesus tik jei jis iš esmės prieštarauja viešajai valstybės narės politikai. Pavyzdžiui, teismas gali nepripažinti kitos valstybės teismo sprendimo suteikti globos teises homoseksualiam ar biseksualiam tėvui remdamasis viešosios politikos pagrindu. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo sprendimas Salgueiro byloje suteikia rimtų argumentų ginčyti, kad naudojantis reglamentu tokios diskriminacinės priežastys negali būti pasitelktos kaip teisėtas viešosios politikos pagrindas atsisakant pripažinti kitos valstybės nutartį.

Nors reglamentas žengia pirmuosius žingsnius siekdamas suvienodinti nevedusių porų vaikų apsaugą, jis beveik neatsižvelgia į specifines aplinkybes, kai vaikai gyvena su homoseksualiais ar biseksualiais tėvais. Reglamento priede pateikiama teisinė forma nenumato, kad vaikas gali turėti dvi motinas arba du tėvus, tačiau tai jau teisiškai įmanoma Nyderlanduose, Švedijoje, Anglijoje ir Velse. Kitas nagrinėtinas aspektas - transseksualių tėvų vaikų galimybė pasikeisti gimimo liudijimus nurodant, kad abu tėvai yra tos pačios lyties.

(e) Kiti šeimos nariai

Galų gale, negalima ignoruoti ir to, kad teisiškai nepripažintų santykių atveju su sunkumais susiduria ne tik vaikai, bet ir kiti šeimos nariai. Tai liečia didelį galimų giminių ratą – tėvus, brolius, seseris ir kt. Pavyzdžiui, iš asmenų, kuriems atliekama lyties keitimo operacija, gali būti reikalaujama skyrybų su esamu sutuoktiniu. Nors tokiu atveju teisiniai santykiai tarp dviejų žmonių bus nutraukti, emociniai ryšiai gali išlikti. Dabar ES laisvo judėjimo teisė pripažįsta tik dvi išlaikytinių kategorijas (išskyrus sutuoktinį ir vaikus). Reglamento Nr. 1612/68 10 straipsnis leidžia susijungti su darbuotojo ir jo sutuoktinio išlaikomais giminaičiais. Todėl abiejų sutuoktinių tėvai aiškiai pripažįstami, bet nevedusio partnerio tėvai - ne. Valstybės narės neįpareigotos įsileisti kitų šeimos narių. Turint galvoje šeimų sandaros įvairovę, kuri aptarta šiame darbe, turime stiprių argumentų už išlaikomų giminaičių teisių plėtrą dabartinės ES teisės kontekste.