A. Tereškinas

Šeimos bei partnerystės formos ir šeimos politika Lietuvos žiniasklaidoje

1. Įvadas

Oficialūs, formalūs ir populiarūs diskursai yra reprezentacijos sistemos, kurios konstruoja reguliacinius šeimos bei partnerystės idealus ir kontroliuoja šeimos reikšmes bei praktikas. Politinė retorika, akademiniai diskursai, šeimos politika, populiarūs žiniasklaidos diskursai ir asmeninės šeimos reprezentacijos (pvz.: šeimos albumai) yra susikertančios gyvybingos kultūrinės erdvės, kuriose artikuliuojamos skirtingos šeimos bei partnerystės versijos. Šeimos ir partnerystės reikšmės bei vertybės formuojamos daugybės diskursų, tarp kurių vienas svarbiausių yra žiniasklaidos diskursas. Masinė žiniasklaida propaguoja bendrus, plačiai priimamus suvokinius, vaizdinius ir perspektyvas, atspindinčias mūsų visuomenės vertybes. Galima teigti, kad žiniasklaida atlieka dalį šeimos funkcijų vaiko socializacijos procese. Svarbus žiniasklaidos vaidmuo platinant suvokimą, kas yra šeima ir kokia ji turi būti.

Pasak Anthony Giddenso, visi minėti diskursai, tarp ir jų ir žiniasklaidos, demonstruoja, kad šeima yra vienas iš esminių labiausiai ginčytinų ženklų globalioje kovoje siekiant kontroliuoti pilietinės visuomenės apibrėžimus ir struktūras. Giddens pabrėžia, kad kaip intymių santykių demokratizavimo arena šeima yra pasidariusi itin reikšminga platforma, kurioje vyksta intensyvios diskusijos apie moralumą ir etiką. Tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje daugėja šeimos formų, tyrinėtojo manymu, generuoja patriarchalinės galios santykių ir autoriteto krizę.

Nors ir Lietuvos, ir Vakarų oficialiame bei žiniasklaidos diskursuose šeima išlieka svarbiu absoliučių vertybių simboliu, kai kuriuose kontekstuose tradicinės šeimos absoliutizmas yra kvestionuojamas. Skyrybų skaičiaus didėjimas, pakartotinės vedybos, po-skyrybinės šeimos, vienišų motinų ir tėvų šeimos, gyvenimas kartu nesusituokus, abortai, gėjų ir lesbiečių partnerystė – visi šie faktai prisideda prie vadinamosios “postmodernios šeimos” formų įvairumo, kuris griauna tradicines šeimos vertybes. Kaip teigia moralistai ir konservatyvūs politikai, mes išgyvename “šeimos krizę”, “šeimos vertybių nuvertėjimą”. Todėl susirūpinimas šeima kaip moralinių vertybių vieta ir šeimos reprezentacijos žiniasklaidoje išlieka kritine tema.

Nepaisant didėjančio šeimos ir partnerystės formų įvairumo, manyti, kad, kad tradicinė homogeninė branduolinė šeima nyksta, būtų neteisinga. Ji egzistuoja ir klesti kaip idealas, kaip simbolis, kaip galingas kolektyvinės vaizduotės mitas. Pasak Giddenso, Becko ir Beck-Gernsheim, šiuolaikinė šeima keičiasi vykstant platesniems visos visuomenės pokyčiams ir kintant intymiems santykiams vėlyvojoje modernybėje apskritai.

1.1 Šeima kaip tyrinėjimų objektas

Aptariant šeimos problematiką, būtina pabrėžti, kad akademiniai tyrinėjimai Lietuvoje privilegijuoja homogeninę branduolinę šeima kaip studijų objektą. Kita vertus, lietuvių šeimos sociologijoje ne itin daug dėmesio buvo skiriama ne tik skirtingoms šeimos formoms, bet ir paralelėms bei skirtumams tarp šeimos įvaizdžių politinėje retorikoje, politinėse diskusijose, akademiniame diskurse ir žiniasklaidoje.

Vakarų sociologijoje feministinės diskusijos apie šeimą įgijo pagreitį septintame praeito šimtmečio dešimtmetyje. Šiuose tyrinėjimuose buvo pademonstruota, kad tradicinė homogeninė branduolinė šeima yra kultūriškai sukonstruota ir neišvengiamai susijusi su apibrėžtu kultūriniu kontekstu. Kartu buvo atvertas didžiulis neatitikimas tarp statistikos apie šeimos gyvenimą ir funkcionalistinio idealios šiuolaikinės šeimos įvaizdžio.

Tačiau visos šios feministinių tyrinėjimų išvados ir pastebėjimai buvo pradėti naudoti “mainstreamo” šeimos sociologijoje tik devintame ir dešimtame praeito šimtmečio dešimtmečiuose. Tik tuo metu idėjos apie poslinkį link “postmodernios šeimos” įvairovės ėmė rimčiau kristalizuotis kvestionuodamos tradicinės branduolinės šeimos kaip universalios normos būtinybę. Anksčiau minėti faktai (didėjantis skyrybų skaičius, nevienkartinės vedybos, išsiskyrusios šeimos, vieniši tėvai, abortai etc.), kurių šeimos sociologijos atstovai negali ignoruoti, tik patvirtina, kad šeimos disfunkcionalumas iš tiesų yra norma.

Kaip teigia Vakarų tyrinėtojai, homogeninės branduolinės šeimos idealas yra vis labiau nesuderinamas su didėjančiu šeimos formų įvairumu. Postmodernių šeimų gyvenimo būdo vaizdinių daugėja ir populiarioje Vakarų šalių žiniasklaidoje. Dėl pastebimai didėjančio šeimų įvairumo devintame praeito šimtmečio dešimtmetyje atsiradę poslinkiai šeimos teorijoje sukėlė reprezentacinę ir moralinę krizę viešuose debatuose apie šeimos gyvenimo politiką. Tačiau kartu šie poslinkiai suteikė postūmį naujam socialiniam pliuralizmui ir ortodoksinių šeimos įvaizdžių suprobleminimui.

Jeigu septintame 20 amžiaus dešimtmetyje tradicinių šeimos formų kvestionavimas paskatino ieškoti alternatyvų šeimai, šiuo metu yra iškilusi tendencija kalbėti apie “alternatyvias šeimas”. Dabar gana plačiai vartojama sąvoka “postmoderni šeima” ar “postmodernios šeimos sąlygos”. Pavyzdžiui, Vakarų žiniasklaidoje randasi naujų diskursų, kurie pabrėžia besikeičiančius santykius, draugystės formas, intymumo patirtis, homoseksualių asmenų tėvystę, partnerystę ir santuokas. Taip pat galima teigti, kad nemažai daliai heteroseksualių vyrų ir moterų, ieškančių savo tapatybių per įprastas šeimos formas, šeima darosi itin problematiška: šeima jiems --intensyvios kovos dėl lytinės galios santykių, kuriuos veikia painūs post-patriarchaliniai ir post-feministiniai diskursai, vieta.

Paprastai sąvoka “šeima”, turinti stiprių emocinė ir kultūrinių konotacijų, siejama su hegemoniniu šeimos, kurią sudaro legaliai vedę vyras (biologinis vyras) ir žmona (biologinė moteris) su vaikais, vaizdiniu. Tai heteronormatyvines lyties formules patvirtinanti šeima. Tačiau istoriškai ši “tradicinė” arba “moderni” šeima yra gana neilgalaikis darinys. Ji atsirado 19 ir 20 amžių sandūroje kartu su didžiuliais pokyčiais, sąlygotais industrializacijos ir urbanizacijos. Anuo metu išplėstinė šeima nebebuvo tokia reikalinga materialiniu požiūriu, branduolinės šeimos tapo mažesnės. Žmonių gyvenimo trukmė padidėjo, o jų ekonominė priklausomybė nuo kitų sumažėjo; todėl vedybos visam gyvenimui daliai individų pasidarė nebe būtinos. Dėl to ėmė rastis įvairių šeimos formų: šeimų be vaikų, vienos motinos ar tėvo su vaikais šeimų, įvaikių ir įtėvių ar sugyventinių šeimų.

Problematiška šeimos kategorija ir šeimos teorijos, besikoncentruojančios ties homogeninės branduoline šeimos forma, paskatino feministines mokslininkes vis labiau kvestionuoti, ar pati sąvoka “šeima” yra naudinga ir funkcionali. Gal ją reiktų pakeisti sąvoka “namų ūkis” (household)? Užuot traktavus šeimą kaip instituciją, kai kurios tyrinėtojos siūlo vartoti terminą “šeimos praktikos” siekiant pabrėžti šeimos santykių takumą ir įvairovę.

Sąvoka “šeima” turi netrumpą istoriją, kurioje ji vartojama kaip diskursyvinis įrankis socialiniams ir kultūriniams tikslams siekiant užmaskuoti socialinės nelygybės sistemas ir skurdą: tokios frazės kaip “žmonių šeima (the family of man), “viena didelė laiminga šeima” (one big happy family), “tauta kaip šeima” (the nation as family), “jungtinių tautų šeima” (the commonwealth family of nations) kaip tik ir pabrėžia šį “šeimos” sąvokos aspektą.

Sociologiniai tyrimai yra linkę išstumti iš savo akiračio šeimas ir partnerystės formas, kurios neatitinka ar neprimena branduolinio šeimos tipo. Ši ties branduoline šeima besifokusuojanti analitinė nuostata implikuoja, kad visos šeimos yra neišvengiamai sudarytos iš heteroseksualių porų. Nors heteroseksualumas dažnai net nėra minimas, jis paprasčiausiai turimas mintyje kaip natūralus dalykas. Kaip teigia šeimos sociologijos specialistai, šeimos tyrinėjimai ne itin dažnai atspindi faktą, kad vieno asmens, vienišų motinų ir tėvų ar tos pačios lyties asmenų šeimos yra sparčiausiai besiplečiančios šeimos formos Vakarų visuomenėse. Augančios išsiskyrusių, iš naujo vedusių ar tos pačios lyties porų proporcijos neidentifikuojamos. Todėl būtina, kad užuot koncentravusis ties tradicinės branduolinės šeimos norma socialinė teorija priimtų po-branduolinį, post-patriarchalinį šeimos modelį.

2. Šeima žiniasklaidoje

Šiame darbe bus aptarti šeimos diskursai lietuvių žiniasklaidoje. Pagrindiniai klausimai, keliami čia: kas reprezentuoja šeimą Lietuvoje? Kaip ir kokiais tikslais ji yra vaizduojama? Kokios šeimos įvaizdis dominuoja žiniasklaidoje? Kokie “priimtini” ir “nepriimtini” šeimos ir partnerystės tipai matomi žiniasklaidoje? Apžvelgiant Lietuvos spaudą ir televiziją (daugiausia Lietuvoje platinamas reklamas), taip pat bus klausiama, ar alternatyvios šeimos ir partnerystės formos yra apibūdinamos žiniasklaidoje (jei taip, kokiais būdais ir kokiais įvaizdžiais) ir kokia informacija Lietuvos žiniasklaida disponuoja apie netradicines šeimos formas, tarp jų gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų partnerystės modelius ir šeimas.

Šiame darbe šeima bus analizuojama kaip ideologinis konstruktas siekiant suvokti būdus, kuriais idėjos apie ją yra išreiškiamos diskursais. Žiniasklaidinėje reprezentacijos politikoje šeima gali būti traktuojama kaip ženklas ir kaip kultūrinė konstrukcija. Reikšmių apie “šeimą” arsenalas priklauso nuo naratyvų, vaizdinių ir diskursų, kurie cirkuliuoja įvairiuose tekstuose ir žinojimo sferose. Būtina pabrėžti ir tai, kad lyties bei seksualumo klausimai bus neišvengiamai paliečiami kalbant apie šeimą žiniasklaidoje.

Svarstant šeimos formų ir idėjų apie šeimą platinimą žiniasklaidoje, itin svarbus šeimos matomumo klausimas. Klausimas apie tai, kokios šeimos formos yra regimos žiniasklaidoje artimai susijęs su tuo, ar šeimos politika yra linkusi keistis ar būti priimama tokia, kokia yra.

Pozityvūs matomumo žiniasklaidoje aspektai yra ganėtinai akivaizdūs, kai kalbame apie skirtingas “alternatyvias” šeimos ir partnerystės formas. Teigiami tokių šeimų įvaizdžiai gali būti įgalinantys ir suteikiantys postūmių socialiniams bei kultūriniams pokyčiams. Pavyzdžiui, gėjų, lesbiečių, biseksualų ir kitokių lyties nonkonformistų šeimų vaizdavimas gali padėti politinėje kovoje už tokių šeimų bei partnerystės formų pripažinimą ir įteisinimą.

Jungtinėse Amerikos valstijose, pavyzdžiui, skirtingos šeimos formos labai ryškiai atspindimos žiniasklaidoje, nuo laikraščių puslapių iki pokalbių šou. Tačiau, kaip teigia žiniasklaidos ir šeimos formų tyrinėtojai, gana aukštas regimumo laipsnis nereiškia lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų gyvenimų bei jų šeimų gyvenimo pagerėjimo. Matomumas žiniasklaidoje suteikia balsą ir kartu eksploatuoja.

Kokios rūšies matomumą lietuvių spauda ir televizija suteikia įvairioms šeimos formoms? Kokioje kultūrinėje aplinkoje šeima yra diskutuojama?

2.1 Diskurso analizė.

Šiame darbe bus vartojama kultūrologinė diskurso analizė. Telkdamasis ties įvaizdžiais ir reprezentacijomis, vartojamomis aprašyti ir reguliuoti šeimą kaip monolitinę kategoriją ir kaip fluidišką besikeičiantį reikšmių bei identitetų tinklą, šis analizės būdas gali aprėpti daugybę diskursų, tarp jų politinę retoriką, viešąją politiką, akademinius diskursus ir populiarią žiniasklaidą. Politinė retorika, akademinis žinojimas, populiarūs žiniasklaidos tekstai yra diskursai, kurie apriboja kalbėjimo apie šeimą kaip temą būdus. Visais šiais diskursais stengiamasi apibrėžti priimtinus būdus diskutuoti, analizuoti, įveiksminti, išgyventi, naratyvizuoti, įsiminti ir simbolizuoti “šeimą”. Šiame darbe bus koncentruojamasis tik ties žiniasklaidos diskursu.

Diskursas, pasak Judith Butler, operuoja kaip normatyvinė reguliuojanti galia, konstruojanti subjektus, kurie jį patį konstruoja. Diskursas apibrėžia, konstruoja ir kuria kūnus kaip žinojimo objektus. Diskursas – tai socialiniai suvokimo rėmai, kuriuose visi socialiniai veiksmai ir praktikos yra komunikuojamos, dėl kurių čia kovojama ir deramasi. Nusakydamas įvairius elgesio kodus ir taisykles, diskursas įgalina ir kartu apriboja “tam tikrus mąstymo ir veikimo būdus, kurie atrodo natūralūs ir nuo kurių sunku nukrypti.

Kaip vienas iš daugybės diskursų, žiniasklaidos diskursas konstruoja ir reguliuoja žinojimą apie šeimą. Galima teigti, kad žiniasklaida iš dalies kontroliuoja, kaip šeimos tema yra diskutuojama ir kokios idėjos apie šeimą yra paverčiamos praktika ir vartojamos reguliuojant žmonių elgesį.

Diskurso analizėje šeima suvoktina kaip diskursyvinis konstruktas, o šeimos praktikos interpretuotinos kaip “socialiai įrašytas elgesys”. Tam, kad šeimos egzistuotų kaip praktika ir reikšmė, jos privalo būti įveiksmintos per sekso, poravimosi, rūpinimosi, motinystės ir tėvystės roles, atliekamas intymių santykių, kuriuos viešai patvirtina specifiniai elgesio būdai, viduje.

Diskurso analizė yra ypač vertingas įrankis, kadangi ji suteikia įžvalgų apie santykį tarp žinojimo ir galios (Michel Foucaulto terminais kalbant) arba tarp socialinės realybės ir kalbos. Šiuo analizės būdų įmanoma pademonstruoti, kad kalba nėra universalus, permatomas, bet veikiau “miglotas” kodas, determinuojamas socio-istorinių faktorių, įsivėlusių į galios santykius ir galios struktūras apibrėžtoje visuomenėje. Kalba nėra neutrali, metafizinė, bet istoriškai determinuota. Kalbinių kodų reikšmes kuria socialiniai santykiai ir kovos. Pasak prancūzų sociologo Pierre Bourdieu’o, į kalbą reikia žiūrėti ne kaip į kokią nors mentalinę jėgą, bet kaip į institucinę ir socialinę praktiką. Kalbėti reiškia įkurdinti save pasaulyje, užimti poziciją, okupuoti socialinį lauką, susisieti su kitais socialiniais veikėjais produkcijos ir pasikeitimo procese. Per kalbą žmonių grupės aktualizuoja savo viltis, planus ir ambicijas.

Tačiau Pierre Bourdieu’ui kalba yra dominavimo įrankis. Jam lingvistiniai ženklai yra kultūriniai simboliai (tokie kaip rūbai ar karališkas skeptras), reikalaujantys, kad tų simbolių savininkui būtų paklūstama. Kalba -- tai veikla, kurioje vieni individai dominuoja ir kontroliuoja kitus. Ji integrali kovos dėl kitų dominavimo ir kontroliavimo dalis.

Nemaža dalis diskurso teorijos darbų skolinasi iš garsaus prancūzų teoretiko Michel Foucaulto studijų apie santykius tarp žinojimo, diskurso, reprezentacijų ir galios. Savo diskurso geneologijoje Foucault analizavo diskursų konstravimą ir institucionalizavimą. Jo teigimu, tam tikrų diskursų sąsaja su institucijomis legitimuoja taisykles ir kodus, kuriuos minėti diskursai kuria. Vadinasi, “diskurso galia kyla ne iš abstrakčių idėjų, kurias jie išreiškia, bet iš jų materialinio pagrindo institucijose ir praktikose."

Michel Foucault kalba apie tiesos politiką arba rėžimą, pagal kurį kiekviena visuomenė reguliuoja tai, kas yra suvokiama kaip “teisinga” ir “neteisinga” diskurse. Vadinasi, tiesa arba žinojimas yra kuriama taisyklių, kurios leidžia mums atskirti tai, kas teisinga, nuo to, kas neteisinga. Kiekvienas istorinis periodas turi tai, ką galima sakyti ir ko negalima, kas yra reikšminga ir be reikšmės.

Konkrečios diskurso analizės kontekste svarbūs yra Norman Fairclougho darbai, kurie iš dalies remiasi Michel Foucaulto įžvalgomis. Telkdamasis ties kritine diskurso teorija (CDA) savo darbuose Fairclough analizuoja kalbą kaip socialinę praktiką, lemiamą istorijos ir visuomenės. Kalbos vartojimas visada yra palenktas galios kovoms dėl to, ką galima sakyti ir ko ne, kurie pasakymai yra priimtini, o kurie ne. Pasak Norman Fairclougho, “diskursyvinės praktikos gali turėti didelių ideologinių pasekmių: tai yra, jos gali padėti sukurti ir atkurti nelygiaverčius galios santykius tarp, pavyzdžiui, socialinių klasių, moterų ir vyrų, etninių/kultūrinių daugumų ir mažumų per būdus, kuriais jos reprezentuoja dalykus ir lokalizuoja asmenis. Todėl, pavyzdžiui, diskursas gali būti rasistinis, seksistinis ir mėginti “prastumti” prielaidas (dažnai falsifikuojančias) apie bet kokį socialinio gyvenimo aspektą kaip “sveiką protą”.

3. Žiniasklaidos analizė

Šiame darbe analizuojami trys Lietuvos dienraščiai “Lietuvos rytas”, “Kauno diena” ir “Lietuvos žinios” 2004 metų vasario 11- kovo 1 dienos laikotarpiu. Taip pat šeimos ir partnerystės formų vaizdavimo aspektu apžvelgiama Lietuvos televizijų reklama 2004 metų vasario 23 iki 26 dienomis.

Aptariamu laikotarpiu surasti 110 straipsniai, pranešimai ir reportažai, kuriuose minima šeima, šeimyninis gyvenimas, partnerystė ir šeimos socialinė politika. Daugiausia straipsnių išspausdino “Lietuvos rytas” – iš viso 49, “Kauno dienoje” buvo rasti 35 straipsniai, “Lietuvos žiniose” 26. Į šį skaičių įtraukti įvairių žanrų tekstai, nuo rimtų reportažų iki įvairių agentūrų žinių pranešimų, susijusių su šeima ir partneryste. Dalis pastarųjų pranešimų kartojasi visuose trijuose dienraščiuose.

Viešame Lietuvos žiniasklaidos diskurse šeima yra vaizduojama kaip natūrali savaime suprantama duotybė. Šeimą natūralizuojanti tendencija labai ryški spaudos tekstuose. Beveik juose visuose šeima biologizuojama, jai priskiriami tradiciniai heteroseksualiniai vyro ir moters lyčių vaidmenys. Akivaizdu, kad šitaip biologizuojant ir natūralizuojant šeimą, kitokios “alternatyvios” šeimos ir partnerystės formos nemačiomis yra cenzūruojamos ir atmetamos kaip “nenatūralios”. Štai “Kauno dienoje” apie nužudžiusį savo mylimąją prancūzų roko dainininką rašoma, kad “Jis pats turi šešis vaikus ir, sako, visi gimę vienoje šeimoje, yra vienos moters vaikai. Vadinasi, mylinčios moters, antraip, kas tiek gimdytų? (Nors ne vyrams spręsti apie gamtišką gyvybės pareigą, kuri yra moters rankose”. (KD 2004 02 28). Kitame straipsnyje pabrėžiama, kad “vienas svarbiausių momentų - įregistravus partnerystę atsiranda atsakomybė už kitą žmogų, kaip ir šeimoje. Juk įregistravus santuoką taip pat priimama atsakomybė už šalia gyvenantį žmogų - vyro už žmoną ir atvirkščiai, tėvų už vaikus, senelius” (KD, 2004 02 19).

Nesunku pastebėti, kad Lietuvos spaudos tekstuose dominuoja šeima kaip anti-istorinė, užsifiksavusi ir belaikė institucija, kuri kartu yra ir silpna, pažeidžiama, nuolat atakuojama įvairių griaunančių jėgų. Itin didelis skaičius tekstų, kuriuose vaizduojamos “blogos” šeimos, žudantys vienas kitą šeimos nariai, pamesti ir nužudyti kūdikiai, paauglių nėštumas. “Lietuvos ryte” problematiškoms šeimoms skiriama 23, “Kauno dienoje” 12, o “Lietuvos žiniose” 8 straipsniai ir pranešimai. Iš viso aptikti 43 straipsniai, skirti problemiškoms šeimoms. Problematiškos šeimos signalizuoja, kad šeima išgyvena krizę. Tačiau žiniasklaidos tekstuose tai nėra aiškiai artikuliuojama. Dažniausiai pateikiami tik siaubą keliantys faktai, sietini su akivaizdžia moralinės panikos retorika, nors ne itin intensyviai išreikšta. Motinos, sušaldžiusios savo vaikus, sugyventiniai, išžaginę savo moterų sugyventinių dukras, girtaujantys tėvai, vyrai, besižudantys dėl savo žmonų priekaištų – šitoks šeimos vaizdas iškyla sklaidant spaudos puslapius.

Šeimos krizės ir moralinės disintegracijos apibūdinimų rasta ne viename straipsnyje. “Šeimos irimas”, “tėvų nedalyvavimas šeimos gyvenime”, “tėvų atsakomybės trūkumas”, “vienišos motinos” ir pan. – visa tai sukuria įspūdį, kad šeima yra nuolatiniame pavojuje. Grėsmę homogeninei branduolinei šeima kelia įvairios išorinės jėgos, tokios, kaip skurdas, nedarbas, girtavimas, beviltiškumas, vyrų ir moterų atsakomybės trūkumas. “Kauno dienoje” rašoma: “Kai žmonės gyvena kartu ne santuokoje, dažnai pasitaiko, kai kartu augino, prižiūrėjo vaikus, o susipykus vyras susikrovė krepšį ir išėjo sau, palikęs moterį vieną rūpintis atžalomis. Taip pasielgęs yra ir ne vienas žinomas žmogus, nenorintis pripažinti ne santuokoje gimusių savo vaikų ir padėti juos išlaikyti. Dėl to vaikai auga skurde, ne visuomet turi ką valgyti.” (KD 2004 02 19). Kaip vienas iš problematiškos šeimos pavyzdžių Lietuvos spaudoje dažnai linksniuojama Kauno nusikalstamo pasaulio atstovo Henriko Daktaro šeima (iš viso aptariamu laikotarpiu jo šeimai skirti 8 straipsniai, pvz. “Šeima dukters jungtuvėse nepasirodė” KD 2004 03 01, “Teisiamųjų suole – jaunasis politikas: į E. Daktaro teismą vakar susirinkę kauniečiai netilpo salėje” LR 2004 02 20).

Teigiamos branduolinės šeimos įvaizdžių daugiausia pasitaiko kalbant apie Lietuvos politikų ir žinomų visuomenės veikėjų šeimas, kartu dalyvaujančias įvairiuose renginiuose, arba šeimas, kurias suartino ir sustiprino koks nors nelaimingas įvykis arba apskritai išbandymas (pvz.: “Šeimą sujungė sprogimas” KD 2004 02 24; “Misija, pažymėta ištvermės ženklu” KD 2004 02 24). Kai kuriuose reportažuose teigiamą šeimą atstovauja užsienio politikai ir pramogų pasaulio atstovai, tokie kaip Johnas Kerry, Gwyneth Paltrow ar Rusijos estrados žvaigždė Kristina Orbakaitė (“Estrados žvaigždė nepamiršta močiutės” LR 2004 02 14) ir kt. Teigiamos branduolinės šeimos įvaizdžių randama ir reportažuose apie romantiškas šeimų akimirkas, kaip pavyzdžiui Remigijaus Jurgaičio straipsnyje “Po teisinių dilemų – į jausmų sūkurį” (apie Vidaus reikalų ministerijos generalinio inspektoriaus Juliaus Jasaičio šeimą, KD 2004 02 14). Kitame “Kauno dienos” straipsnyje apie darnią mokslininkų šeimą rašoma, kad “Vyras dažnai būdavo mokslinėse komandiruotėse, tad visi namų rūpesčiai daugiausia guldavo ant žmonos pečių. ‘Bet tuo nesiskundžiau, vyras buvo ta stiprioji atrama, į kurią visada galėjau atsiremti,’ prisimena vėliau kartu su vyru į dėstytojų gretas Kaune įsijungusi ir docente tapusi pedagogė. KTU mokslininkų Pranevičių šeimą daugelis kolegų laiko darnos ir sutarimo pavyzdžiu” (Aldona Kibirkštienė, “Mokslininkų šeimos turtai”, KD, 2004 02 02). Pastarajame straipsnyje ir pateiktoje ištraukoje akivaizdu, kad tradiciniai lyčių vaidmenys šeimoje irgi prisidedą prie darnios ir funkcionalios šeimos. Iš viso teigiamoms šeimoms buvo skirti 21 reportažai ir straipsniai, 10 “Kauno dienoje”, 7 “Lietuvos žiniose” ir 4 “Lietuvos ryte”.

Žiniasklaidos diskurse tradicinė homogeninė branduolinė šeima universalizuojama ir deistorizuojama. Niekur nėra kvestionuojamos egzistuojančios branduolinės šeimos formos, nekalbama apie tai, kad galbūt disfunkcionalėjančių šeimų didėjimo akivaizdoje galimos ir kitokios šeimos formos. Pavyzdžiui, minint šv. Valentino dieną visi straipsniai buvo susiję arba su branduolinės šeimos tematika, arba su heteroseksualių porų meilės romantika. Vienas straipsnis pavadintas “Šimtai meilės veidų”, tačiau jame kalbama tik apie tradicinės heteroseksualios poros meilę (KD 2004 02 22). Svarbu pastebėti, kad vaizduojant idealios homogeninės šeimos praktikas kaip normalias, natūralias ir neišvengiamas, niekur nėra pabrėžiama būtinybė ugdyti bei mokyti žmones, kaip atlikti “natūralius” ir instinktyvius šeimyninius vaidmenis taip, kad šeimos būtų funkcionalios.

Ne itin daug spaudoje skiriama dėmesio socialinei šeimos politikai. Iš viso pavyko aptikti 11 straipsnių, 6 “Kauno dienoje”, 4 “Lietuvos ryte” ir 1 “Lietuvos žiniose”. Juose diskutuojama socialinė parama šeimoms ir asmenims, kurių itin mažos pajamos. Straipsnyje “Didėja išmokos motinoms, našlaičiams, neįgaliesiems ir pensininkams” kalbinama socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė (KD 2004 02 26). Kai kurie straipsniai paliečia našlaičių ir globos namų problemas (“Septyniasdešimt lėkščių manų košės” KD 2004 02 27; “Modernūs namai pilnamečiams našlaičiams” KD 2004 02 25), gimdymo problemas provincijos ligoninėse ([Ne]apmokestinami gimdymo dalyviai” KD, 2004 02 25), vaikų priežiūrai ir auklėjimui (“Vaikų socializacijos programa per dešimt metų planuojama skirti beveik 200 litų”, LR, 2004 02 11).

Žvelgiant į aptariamą Lietuvos spaudą, matyti, kad priešingai nei kitų šalių (ypač JAV) spaudoje, mūsų spaudoje skirtingos šeimos formos nėra itin ryškiai matomos. O jei matomos tai tik apibrėžtuose kontekstuose. Kokie tie kontekstai?

Pirmiausia reikia paminėti sugyventinių, legaliai nesusituokusias heteroseksualias poras ar ne kartą vedusias šeimas, kurios spaudos tekstuose dažniausiai pasirodo nusikaltimų skyriuose. Nesusituokusios ar ne kartą išsiskyrusios ir vėl susituokusios heteroseksualios sugyventinių poros pateikiamos kaip keliančios daugiausia problemų visuomenei. “Trobos šeimininkas sudegė per jubiliejų” (LR, 2004 02 25), “Prievartautojas nori švelnesnės bausmės” (apie vyrą, kuris išžagino savo sugyventinės dukterį. LR 2004 02 24), “Mėnesio kūdikis nuo šalčio pamėlynavo savo tėvų akyse” (LR 2004 02 27), “Vyras įtariamas tvirkinęs podukrą” (LR 2004 02 11) -- tai vis straipsnių apie sugyventinių ir ne kartą vedusiųjų poras, pasirodžiusių nusikaltimų skyriuose, antraštės. Dauguma aprašytų šeimų asocialios daugiavaikės šeimos. Kaip rašo “Lietuvos rytas”, “Trylikametę savo sugyventinės seserį Ž. Juodeikis išžagino pernai vasarį. Tikslios įvykio datos per ikiteisminį tyrimą negalėjo prisiminti nei žagintojas, nei jo auka tapusi paauglė.” (LR 2004 02 24).

Nefunkcionalių šeimų kontekste iškyla “blogų motinų”, netekėjusių, alkoholikių, tema. Svarbu tai, kad disfunkcionalių šeimų vaizdavime pagrindinis dėmesys tenka motinoms, jų “blogam” elgesiui, nes motinų atsakomybė už šeimą esanti didesnė. Vadinasi, motinystė yra problematizuojama, motinos dažniausiai patologizuojamos, apie tėvų-vyrų patologijas kalbama daug rečiau. Straipsnių antraštės (“Neblaivi motina sušaldė kūdikį”, LŽ 2004 02 27) ar patys straipsniai koncentruojasi ties motinomis ir jų asocialiu elgesiu (“Daržinėje rastas kūdikis palaidotas po pusantro mėnesio” LR 2004 02 13; “Moteris teismo salėje išbučiavo sūnaus skriaudiką”, LR 2004 02 13).

Straipsniuose apie “blogas” netradicines šeimas pabrėžiamas ir atskirų šeimos narių disfunkcionalumas – neištikimybė, smurtas, alkoholizmas ir pan. Galima pastebėti ir blogo tėvo, tėvystės krizės, vyro vaidmenų krizės temą, girtavimo ir alkoholizmo žalą (“Užmuštą motiną neblaivus sūnus įmetė į rūsį” LR 2004 02 12). Apie šeimos narių disfunkcionalumą kalbama ir homogeninių branduolinių šeimų kontekste, pavyzdžiui straipsnyje “Klajojantys sąmonės šešėliuose veržiasi į laisvę” (KD 2004 02 21) apie psichiškai nesveikus nusikaltėlius. Tarp kitų istorijų čia pasakojama apie vyrą, kurie norėjo išžudyti visą savo šeimą. Straipsniuose apie vyrus, daugiausia dėmesio skiriama su jų girtavimu susijusiam disfunkcionaliam elgesiui.

Nepaisant galimo šiuolaikinių šeimos formų įvairumo, šeimos, kurios nukrypsta nuo idealaus ‘modernios šeimos’ tipo yra suvokiamos kaip netinkamos ir neadekvačios. Kaip jau minėta, nusikaltimų skyriuose dažniausiai vaizduojamos sugyventinių šeimos, asmenų, legaliai neįteisinusių savo santykių, šeimos, kurios siejamos su socialinėmis problemomis ir nusikaltimais. Tai “problematiškos šeimos”. Kontrastas tarp disfunkcionalių ir “gerų” branduolinių šeimų, kurios yra legaliai įteisinusios savo santykius, akivaizdus.

Kita skirtingos šeimos forma – gėjų ir lesbiečių šeimos bei partneriai – žiniasklaidoje pasirodo itin retai. Aptariamu laikotarpiu dažniausiai pasitaikantis tokios šeimos kontekstas – užsienio reportažai ir kontroversijos, susijusios su homoseksualių šeimų vedybomis. “Alternatyvios” Lietuvos piliečių šeimos beveik nediskutuojamos. Analizuojamu laikotarpiu iš viso buvo aptikti 6 straipsniai gėjų ir lesbiečių šeimos tema, 4 “Lietuvos ryte” ir 2 “Kauno dienoje”. Straipsnių antraštės signalizuoja apie kontroversijas, susijusias su alternatyviomis šeimomis kitose šalyse, pavyzdžiui, “Kalifornijoje audra dėl homoseksualių santuokų virsta teismo mūšiu” (LR, 2004 02 23), “Komedijų aktorės įžadai – gyvenimo draugei”, apie JAV komikės Rosie O’Donnell santuoką su savo gyvenimo partnere, LR 2004 02 28; “Bushas – prieš gėjų santuoką” LŽ 2004 02 26).

Vakarų socialinių mokslų terminologijoje jau įsigalėjęs terminas “queer šeima” (queer family). Ši šeima žymi įvairias šeimos struktūras, suformuotas nenormatyvinio lyties elgesio ir seksualinės orientacijos. Terminas apibūdina individų grupes, kurios apibrėžia save kaip šeimas ir kurias sieja stiprūs emociniai ir finansiniai įsipareigojimai, nepaisant to, ar jie gyvena ar negyvena kartu, ar yra susiję kraujo ryšiu ar teisiškai, ar turi vaikų, kurie yra įstatymiškai įteisinti ir pripažinti.

Apžvelgiant Lietuvos žiniasklaidą, matyti, kad tokios šeimos Lietuvoje neegzistuoja. Spaudoje dažniausiai pateikiami Vakarų spaudos pranešimai, kuriuose netrūksta neigiamo požiūrio į tos pačios lyties asmenų santuoką ir partnerystę: “Penktadienį jis [Arnoldas Schwarzenegeris] nurodė valstijos generaliniam prokurorui nedelsiant imtis priemonių, kurios sustabdytų homoseksualių asmenų santuokų registravimą.” (“Kalifornijoje audra dėl homoseksualių santuokų virsta teismo mūšiu, LD 2004 02 23). Kaip teigiama kitame pranešime “Bushas – prieš gėjų santuoką”, “Tos pačios lyties asmenų santuoka tavo karšta tema JAV: oponentai baiminasi, kad tai gali sumenkinti tradicinę santuoką, šalininkai teigia, kad homoseksualistai taip pat turi teisę tuoktis. Tai draudžianti pataisa esą įtvirtintų Konstitucijoje netradicinės lytinės orientacijos asmenų diskriminavimą.” (LŽ 2004 02 26).

Viešoje žiniasklaidos retorikoje gėjai ir lesbietės dažniausiai parodomi kaip viešas reginys ir skandalas. Prieš keletą metų buvo kalbama apie gėjų mafiją, griaunačią visuomenę, šiuo metu prabilta apie “žydrają prezidentūrą”, t.y. kandidatus į prezidentus, kurie esą gėjai, bet to nepripažįstantys (2004 balandžio mėnesio “Vakaro žinios”). Sunkiasvorė homofobija dar itin akivaizdi Lietuvos spaudoje. Nors aptariamu laikotarpiu itin tiesioginių homofobinių pasisakymų neaptikta, iš ankstesnės spaudos analizės galima teigti, kad seksualinės mažumos yra įsivaizduojamos kaip grėsmė lietuvių tautai, kadangi tautos repordukcinė galia dažnai yra suvokiama kaip universali sąlyga, reikalaujanti oficialaus heteroseksualumo skatinimo ir reklamos. Štai prieš keletą metų Lietuvos spauda, cituodama radikalų pasisakymus, rašė, kad gėjų santuoka yra “tradicinės ir sveikos šeimos naikinimas bei visiškas tradicijų pamynimas, kuris yra tiesioginis tautos pamatų griovimas” (LR 2000 11 07).

Kadangi homoseksualių asmenų šeima yra pavojinga heterseksualinei ir heteronormatyvinei visuomenės tvarkai, ji yra nepriimtina ir smerktina. Tokioje žiniasklaidos retorikoje seksualinės mažumos susiejamos su degeneracijos ir “iškrypimo” vaizdiniais, kurie griauną visuomenę. Čia aistra ir seksualumas neišvengiamai tampa heteroseksualios poros, šeimos, santuokos, monogamijos atributais. Šitaip tiesiogiai ir netiesiogiai priešinamasi skirtingoms šeimos formoms (ne tik gėjų, bet ir vienišoms moterimis ar vyrams su vaikais ir pan.).

Kalbant apie homoseksualių asmenų šeimas, paminėtinas intymus ryšys tarp šeimos ir tautinės valstybės. Šeimos vertybių diskursas yra naudojamas tautinės valstybės reikmėms. Tipiški retoriniai manevrai, regimi spaudoje, kaip tik ir pabrėžia tiesioginį ryšį tarp šeimos ir valstybės. Kova už šeimą suvokiama kaip kova už tautos išlikimą (tereikia prisiminti plačiai nuskambėjusią Lietuvos konservatorių programą, pavadintą 2V, t.y. kiekvienai šeimai du vaikai). Todėl gimstamumo mažėjimas šeimose, didėjantis skyrybų skaičius, pats homoseksualios santuokos faktas kitose šalyse dažnai gali būti pateikiamas ir interpretuojamas kaip valstybės bei tautos nuopolio ženklas.

Daugeliu atveju, šeima yra vartojama kaip platforma, kurioje ir per kurią išsakomas rūpestis tautine, lytine ir seksualine tapatybe. Šeima suvokiama kaip visuomenės blogybių šaltinis ir visuomenės gelbėtoja nuo tų blogybių. Kaip rašoma esė “Vilniaus langas”,

Nors statistika negailestinga, ji sako ką kita: daugiausia moterų nukenčia šeimose, dažniausiai jos sumušamos savų vyrų, ne gatvėje. Šeima tapo pavojingiausia moteriai gyvenimo terpė. Todėl čia apsauga turėtų būti didžiausia, griežčiausia. Bet Lietuvoje – atvirkščiai. Daug kas pas mus atvirkščiai. Juk moteris – aukštesnė moralinė būtybė, jai ir pasiskųsti nejauku, jai gėda nešti išorėn šeimos purvą, ji didesnė patriotė už vyrą, kad tas ir pabaisa. Jai gėda už abu. Ji ir mušama. O galiausiai ir užmušama” (KD, 2004 02 28).

Galima teigti, kad šitoks “savaime suprantamų” “šeimos vertybių” diskursas signalizuoja lietuvių pilietinės visuomenės apibrėžimą, kuris reguliuoja ir atskiria “tinkamus” Lietuvos piliečius nuo netinkamų arba kitų (gėjų ir lesbiečių, nefunkcionalių šeimų, vienišų tėvų). Ši retorika atkuria tuos pačius prietarus, siejamus su skirtingais asmenimis bei šeimos formomis ir iškelia homogeninės branduolinės šeimos idealą kaip mitinę normą. Partnerystės formos, kurios nukrypsta nuo įsivaizduojamo branduolinės šeimos idealo, automatiškai tampa tautinių, valstybinių ir moralinių vertybių griovėjomis ir ardytojomis.

Būtina pabrėžti ir vedybų apibūdinimus spaudoje. Galima teigti, kad diskusijos apie vedybas arba vedybų vaizdavimas žiniasklaidoje pabrėžia struktūrinę nelygybę pačiose šeimose ir kartu privilegijuoja valstybės reguliuojamą, ilgalaikį “poravimąsi” atmetant kitas intymumo ir santykių formas. Straipsnyje apie partnerystę kaip alternatyvą santuokai, teigiama, kad “Pagal naująjį įstatymą partnerystė bus panaši į santuoką. Taip yra dėl to, kad didžioji Civilinio kodekso normų, kurios reglamentuoja santuokos sudarymą ir kitas su jos sudarymu susijusias nuostatas, bus taikomos ir partnerystei.” (Giedrė Budvytienė, “Alternatyva santuokos saitams – partnerystės įsipareigojimai”, KD 2004 02 19). Kartu nuvertinami skirtingi būdai mylėti, būti seksualiu ir rūpintis savo partnere ar partneriu.

Aptariamu laikotarpiu buvo aptikti tik 2 straipsniai apie partnerystės formas. Vienas iš jų – jau minėtas Giedrės Budvytienės “Alternatyva santuokos saitams – partnerystės įsipareigojimai” (KD 2004 02 19). Jame kalbama apie netrukus įsigaliosiantį Partnerystės įstatymą. Tačiau šis Partnerystės įstatymas įteisina tik moters ir vyro partnerystę. Kartu partnerystė suvokiama tik kaip tradicinės santuokos forma. “’Partnerystė, neįregistravus santuokos, norime to ar ne, juk egzistuoja. Todėl jos įtvirtinimas tėra šio fakto pripažinimas ir įteisinimas. Manau, kad partnerystės įregistravimas bus žingsnis santuokos link. Link tos tradicinės santuokos, kaip mes ją suprantame”, -- svarsto socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė.” (KD 2004 02 19).

3.1 Šeimos vaizdavimas reklamoje.

Lietuvoje rodomos reklamos dažniausiai pagamintos Vakarų Europos šalyse ir atspindi bendras šeimos ir partnerystės vaizdavimo tendencijas. Buvo apžvelgtos keturių dienų, vasario 23-26, žiūrimiausiu vakaro metu (19-22 val.) rodomos reklamos. Užfiksuotos 11 reklamų, kuriose vaizduojama šeima ar partnerių pora.

Daugumoje reklamų atspirties taškas – tradicinė homogeninė šeima (reklamos skalbimo priemonei “Woolite”, “Knorr” sriuboms ir padažams, “Toffee” saldainiams, “Campina Frutis” jogurtui ir “Ovation Moulinex” virtuvės kombainams). Čia šeima iškyla kaip spektaklis, o šeimos namai kaip puikių vartojimo prekių pasaulis. “Merrild” kavos reklamoje sutuoktinių pora džiaugiasi aromatingos kavos skoniu, buitinės technikos “Beko” reklamoje heteroseksuali pora vaizduojama romantiškoje prieblandoje, o užkadrinis balsas pasako “’Beko’ ilgam, nes moterys to nori”. “Ovatio Moulinex” virtuvės kombainų reklamoje pasakojama apie vyro žmonai padovanotą virtuvės kombainą, kuriuo ji yra labai patenkinta.

Visos reklamos pristato šeimą kaip griežtų lyties vaidmenų performansą, nors kartais tiems vaidmenims nusižengiama kaip reklamoje “Knorr” sriuboms ir padažams. Šios reklamos veikėjai -- jauni sutuoktiniai, jis gamina virtuvėje, o ji groja pučiamuoju instrumentu kambaryje. Vėliau jo pagamintais produktais mėgaujamasi su draugų grupe.

Akivaizdu, kad pastarojoje kaip ir kitose reklamose pristatoma laiminga funkcionali šeima, pabrėžianti normalumo ar normalios šeimos kodus. “Laimingos šeimos” ideologija dominuoja reklaminėse vizualinėse reprezentacijose. Vartojimas ir materialinė sėkmė garantuoja šeimos laimę. Branduolinė šeima arba bent heteroseksuali jaunuolių pora čia tarnauja kaip materialinių aspiracijų komunikavimo tropas: per vartojimo aktus pasiekiama sėkmė, individualus pasitenkinimas ir ilgalaikė laimė (pvz.: jogurto “Campina fruttis” ir kavos “Merrild” reklamose).

Vadinasi, “natūralus” heteroseksualinis biologinis darinys šeima yra reklaminės produkcijos norma. Tokia šeima asocijuojama su malonumą keliančiu maistu, su švaros ir buitinės technikos produktais.

4. Išvados

Kodėl Lietuvos žiniasklaidoje sąvoka “šeima” gana siaurai suvokiama? Kodėl į “geros” šeimos sąrašą nepatenka skirtingos alternatyvios šeimos formos? Kodėl nesutinkame straipsnių, kuriuose, pavyzdžiui, būtų kalbama apie tai, kad homoseksualūs asmenys negresia socialinei tvarkai ir kad tos pačios lyties asmenų santuoka neardo heteroseksualumo ir heteroseksualios šeimos?

Akivaizdu, kad lietuvių viešasis diskursas ir retorika yra pabrėžtinai heteronormatyviniai. Nuotolis tarp heteronormatyviškumui atsidavusios publikos ir lyties disidentų (pvz. seksualinių mažumų), koks atsiskleidžia žiniasklaidos diskurse, yra itin didelis. Heteroseksistinės hegemoninės populiarios kultūros apsuptyje beveik nesidomima rimtomis diskusijomis apie homoseksualių asmenų vedybas, homoseksualias tapatybes ir troškimus.

Lietuvių spaudoje branduolinė šeima egzistuoja kaip normatyvinis idealas, kuris pažemina ir diskredituoja alternatyvines patirtis, struktūras ir reikšmes. Heteroseksualumas ir patriarchija reguliuojama per šeimos vertybių diskursą.

Heteronormatyvinė seksistinė kultūra riboja ne tik homoseksualių asmenų partnerystes formas. Ši kultūra nėra naudinga ir kitoms mažumoms bei moterims, kurios netelpa į dominuojančias sąvokas bei kategorijas ir negali dalyvauti dominuojančiose institucijose.

Kultūriškai konservatyvi “normalios” “geros” šeimos versija, išstumianti “negeras” šeimas, tarp jų ir gėjų bei lesbiečių poras, tik dar sykį pabrėžia, kad branduolinės funkcionalios šeimos įvaizdis yra iš esmės grįstas individų ir grupių, kurios neatitinka idealo, išstūmimu ir pasmerkimu.

Homogeninės branduolinės šeimos idealas yra vienintelė versija, kurią Lietuvos žiniasklaida siūlo kaip iš tiesų šeimynišką diskredituodama kitus gyvenimo kartu būdus. Branduolinė šeima išlieka galinga ideologinė priemonė, kuri natūralizuoja klasės, lyties ir seksualumo hierarchijas. Kartu netiesiogiai pabrėžiamas nekonvencinių lyties ir seksualumo formų moralinis nepilnavertiškumas. Tačiau taip pat galima teigti, kad daugybė neigiamų branduolinės heteroseksualios šeimos pavyzdžių demonstruoja egzistuojantį neatitikimą tarp idealaus šeimos įvaizdžio ir gyvenamos šeimos realybės.

4.1 Šeimos ir partnerystės formų raidos tendencijos ir šeimos politika

Šeimos, lyties bei seksualumo tyrinėtojai pabrėžia, kad įvairėjančios šeimos formos (jų tarpe ir “queer šeima”) atspindi istorinę raidos tendenciją link šeimos kaip emocinio ir seksualinio pasitenkinimo vietos. Taip pat teigiama, kad tradicinė šeimos sąvoka negali būti taikoma postmoderniai situacijai. Nauja “postmoderni” šeima lokalizuojama už modernios universalaus proto ir progreso paradigmos ir yra formuojama šiuolaikinės kultūros pliuralizmo ir fragmentacijos atmosferoje.

Kaip jau buvo minėta, devintame praeito šimtmečio dešimtmetyje, kai kurie socialiniai teoretikai teigė, kad šeima ir šeimos vertybės buvo fluidiškumo ir kaitos stadijoje, atspindinčioje visuomenės perėjimą į tai, kas gali būti vadinama “postmodernybe”. Tada tokie tyrinėtojai kaip Norman Denzin, pavyzdžiui, yra viešai pareiškę, kad branduolinė šeima jau nebėra norma Amerikoje. Nepaisant to, postmoderni šeimos forma vis dar suvokiama kaip šeimos vertybių nuosmūkis ir tradicinės “geros” šeimos žlugimas. Kaip matyti iš Lietuvos žiniasklaidos, postmoderni šeima čia yra beveik neegzistuojanti. Modernios šeimos vertybės dar vis dominuoja.

Pasak šeimos ir nacionalinės valstybės tyrinėtojų, tuo tarpu, kai įvairios konservatyvios grupės kovoja siekdamos išlaikyti pasenusių šeimyninių ir politinių formų (motina, tėvas ir vaikas) hegemoniją, transnacionalinės geopolitinės konfigūracijos ardo tautinę valstybę. Be to ekonominiai ir demografiniai pokyčiai rodo, kad šiuo metu buržuazinė branduolinė šeima vis labiau darosi nereikalinga ir yra išstumiama.

Vargu, ar vien tik homoseksualios šeimos, vienišų tėvų šeimos ir pan. veikia kaip šeimos pokyčių variklis. Tačiau pastarosios šeimos, ypač vadinamoji “queer šeima”, meta iššūkį visuomenės priimtoms lyties normoms ir heteroseksualinės branduolinės šeimos idealo pirmumui. Lesbiečių ir gėjų “pasirinkimo šeimos” keičia normalaus seksualumo kategoriją, atsiedamos seksualumą nuo lyties. Kartu ši šeimos forma gali potencialiai susilpninti šeimos diskursą, besiremiantį heteroseksualiniu/repordukciniu diskursu. “Queer šeima” pateikia naujų iššūkių privatizuotai branduolinei šeimai priešindamasi seksualiniam dimorfizmui, kuriuo remiasi ideali šeima. Konfrontuodamos su hegemoniniu šeimos idealu, tokios šeimos kvestionuoja ne tik dominuojančias lyties, bet ir seksualumo normas.

“Pasirenkamos” šeimos idealas, besiremiąs draugystės, atsidavimo ir atsakomybės modeliu, o ne biologiniais kraujo ryšiais, į pirmą planą iškelia ne biologinius santykius, bet asmenines vertybes. Pripažįstant tai, kad seksualumas nebūtinai turi būti susijęs su reprodukcija ir kad seksualumas yra kultūriškai formuojamas bei legitimuojamas, galima pasiekti didesnės socialinės tolerancijos homoseksualiems identitetams. Kadangi lesbietės, gėjai, biseksualai ir transeksualūs asmenys sudaro tik nedidelį heteroseksualios visuomenės procentą, būtina informuoti platesnę auditoriją apie šių žmonių reikmes ir siekimus.

Kaip teigia šeimos tyrinėtojai, alternatyvios šeimos formos, nors ir suvokiamos kaip draugystės bei bendrumo metaforos, yra tik toleruojamos, bet nepripažįstamos. Etiketės “post-patriarchalinis” ir “post-feministinis”, suteikiamos įvairioms šeimos normoms, dažnai naudojamos tik paslėpti šeimos struktūrų, kurios vis dar operuoja visuomenėje ir išreiškia patriachalines šeimos vertybes, hierarchinę prigimtį. Todėl postmodernūs socialiniai šeimos tyrinėtojai, pripažindami šeimas kaip santykinius darinius, vaidinančius esminį vaidmenį intymiame gyvenime, kalba apie būtinybę atskirti naują “įveiksminamos” performatyvinės šeimos tipą nuo šeimos tipo, formuojamo biologinių diskursų. Nauja “pasirenkamos šeimos” perspektyva teigia, kad individai turi skirtingus identitetus ir reikmes, kurios kinta gyvenant.

Neheteroseksualių santykių legitimumas yra intensyvias politinės kontroversijas kelianti tema Lietuvoje. Vis dar tikima, kad heteroseksualūs tradicinės šeimos santykiai yra vieninteliai autentiški, o neheteroseksualūs yra netikri ir netinkami. Todėl žiniasklaidos vaidmuo diskutuojant šeimą ir šeimos formas yra itin svarbus. Siekiant dalyvauti demokratinėje politikoje ir priešintis heteronormatyvumui, daugybė šeimos struktūrų ir formų turi būti matomos žiniasklaidoje tam, kad asmenys galėtų pasirinkti jas pagal savo reikmes ir interesus.

Pabrėžtina ir tai, kad itin svarbu analizuoti santuokos instituciją, kurią patriarchalinė santvarka privilegijuoja kaip vienintelę intymumo formą, remiamą valstybės. Santuokos kritikai mano, kad individas, o ne valstybė turi teisę apibrėžti reikšmingus santykius, ir jų apibrėžiami santykiai turėtų būti tolygūs privilegijuojamai santuokos formai.

Pasak Martha Fineman, “siekdami būti teisinga visuomenė, mes turėtume gerbti skirtingas šeimos formas ir suvokti, kad tradicinė šeima nėra panacėja nuo visų problemų, su kuriomis mūsų visuomenė susiduria. Šeima jau nebegali būti savaime suprantama institucija politikos formavime, bet privalo būti sąmoningai apmąstoma ir nuolat perkuriama konfigūracija, atspindinti egzistuojančią realybę ir kolektyvinę atsakomybę”.