G. Vanagienė

Sutuoktinių ir sugyventinių (partnerių) teisinės padėties Lietuvoje lyginamoji analizė

Įžanga

Nuo 2001 metų liepos 1 dienos įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262) daugelį civilinių santykių sureguliavo naujai. Santuokos ir šeimos santykiams skirtos trečiosios Civilinio kodekso knygos „Šeimos teisė“ XV skyriuje įvirtintas naujas šeimos teisės institutas - bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (partnerystė). Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, rašant šį darbą, negaliojo. Remiantis Lietuvos Respublikos Civilio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 28 straipsnio nuostata, Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Lietuvos Respublikos partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektas Nr. IXP-3272 2004 m. vasario 24 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos Seime. Šio projekto svarstymo procedūra Seime pradėta š. m. kovo 9 d. (projektui pritarta po pateikimo). Įstatymą planuojama priimti VIII pavasario sesijoje (minėto įstatymo projekto 12 straipsnyje numatyta, kad įstatymas įsigalioja nuo 2004 m. liepos 1 d.).

Tiek tarp sutuoktinių, tiek tarp sugyventinių, įregistravusių partnerystę, susiklostantys šeimos turtiniai ir neturtiniai santykiai yra civilinės teisės reglamentavimo dalykas. Kadangi, palyginti su kitais civiliniais santykiais, šeimos santykiai turi nemažai ypatumų, kurie lemia jų teisinio reglamentavimo savitumus, šeimos santykius reglamentuojančios normos išskirtos į atskirą Civilinio kodekso knygą. Atkreiptinas dėmesys, kad kitų Civilinio kodekso knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja trečiosios Civilinio kodekso knygos normos. Be to, ne visi šeimos santykiai yra teisiniai – teisė šeimos santykius reglamentuoja tik tiek, kiek šitai būtina siekiant apsaugoti viešąjį interesą, taip pat apginti šeimos santykių subjektų turtines ir asmenines neturtines teises ir teisėtus interesus.

Šio darbo tikslas – atlikti sutuoktinių ir sugyventinių teisinės padėties Lietuvoje lyginamąją analizę ir nustatyti esminius sutuoktinių ir sugyventinių teisinio statuso skirtumus ir analogijas, nustatytus Civilinio kodekso ir kitų įstatymų normų.

Darbo tikslui pasiekti kelti tokie uždaviniai:

aptarti santuokai sudaryti ir partnerystei įregistruoti keliamus reikalavimus;
palyginti įstatymų nustatyto sutuoktinių ir sugyventinių turto teisinį rėžimą;
išsiaiškinti galimybes sutuoktinių ir sugyventinių tarpusavio turtinius santykius reguliuoti sutartimi;
palyginti sutuoktinių ir sugyventinių asmeninių neturtinių tarpusavio santykių reguliavimo apimtį;
išanalizuoti įstatymų nustatytas specialiąsias sutuoktinių ir sugyventinių teises ir pareigas bei jų reguliavimo specifiką

Šiam darbui parašyti naudotų teisės aktų ir teisės aktų projektų sąrašas pridedamas.

Santuokai sudaryti ir partnerystei registruoti keliami reikalavimai

Civilinio kodekso 3.7 straipsnyje nustatyta, kad santuoka yra įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę santuoką, yra sutuoktiniai. Remiantis Civilinio kodekso 3.229 straipsnio nuostatomis, partnerystė – įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas neįregistravusių santuokos vyro ir moters susitarimas bendrai gyventi, turint tikslą sukurti šeiminius santykius. Vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravę partnerystę, turint tikslą sukurti šeimos teisinius santykius, yra sugyventiniai. Taigi Civilinio kodekso įvirtintas specifinis tikslas – sukurti šeimos teisinius santykius – keliamas tiek santuokai sudaryti, tiek ir partnerystei registruoti.

Pažymėtina, kad asmenims, norintiems registruoti partnerytę, keliami tokie patys reikalavimai kaip ir būsimiems sutuoktiniams. Šie reikalavimai pagal analogiją su santuoka gali būti vadinami partnerystės registravimo sąlygomis. Lietuvoje santuokos sudarymo ir partnerystės registravimo analogiškos materialiosios sąlygos yra šios:

tik du priešingos lyties asmenys gali sudaryti santuoką ar registruoti partnerystę;
taikomas savanoriškumo principas – santuoka sudaroma ir partnerystė įregistruojama laisva vyro ir moters valia;
asmenys, ketinantys sudaryti santuoką ar registruoti partnerystę, turi būti sulaukę pilnametystės, t. y. jiems turi būti 18 ar daugiau metų;
veiksnumo reikalavimas – asmuo, įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu, negali sudaryti santuokos ar registruoti partnerystes, o jeigu prieš įregistruojant santuoką ar partnerystę paaiškėja, kad vienam iš besituokiančių ar norinčių įregistruoti partnerystę asmenų yra iškelta pripažinimo neveiksniu byla, santuokos ar partnerystės registravimą būtina atidėti, kol įsiteisės teismo sprendimas iškeltoje byloje;
santuokos ir partnerystės institutams taikomas monogamijos principas – asmuo, kuris yra sudaręs santuoką ar registravęs partnerystę, negali sudaryti kitos santuokos ar registruoti kitos partnerystės, jeigu ankstesnė santuoka ar partnerystė nėra pasibaigusi įstatymo nustatyta tvarka (Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projekte numatyta vienintelė šios taisyklės išimtis – ši taisyklė netaikoma, kai santuoką sudaro tie patys asmenys, tarp kurių buvo įregistruota partnerystė);
draudžiama tuoktis ar registruoti partnerystę artimiesiems giminaičiams (prie artimųjų giminaičių priskiriami tėvai ir vaikai, įtėviai ir įvaikiai, seneliai ir vaikaičiai, tikrieji ir netikrieji broliai ir seserys, pusbroliai ir pusseserės, dėdės ir dukterėčios, tetos ir sūnėnai).

Atkreiptinas dėmesys, kad partnerystei netaikomos Civilinio kodekso 3.14 straipsnio 2-5 dalyse nustatytos santuokinio amžiaus taisyklės išimtys. Dėl svarbių priežasčių (pavyzdžiui, nėštumo, nepilnamečio turtinės padėties, psichikos ir psichologinės būklės bei kt.) teismo tvarka santuokinis amžius gali būti sumažinamas, bet ne daugiau kaip trejais metais (tik nėštumo ar kūdikio gimimo atvejais teismas gali leisti sudaryti santuoką ir asmeniui, nesulaukusiam 15 metų amžiaus). Tačiau teismas negali mažinti partnerystės registravimo amžiaus.

Jeigu Seimas priims Partnerystės (bendro gyvenimo neįregistravus santuokos) įstatymo projektą tokia redakcija, kokia jis pateiktas, santuokos sudarymo ir partnerystės registravimo procedūrinės sąlygos daugeliu atveju bus analogiškos, tačiau numatyta ir skirtumų. Pavyzdžiui, partnerystę įregistruoja tik civilinės metrikacijos įstaigos. Santuoką galima įregistruoti civilinės metrikacijos įstaigoje arba ją sudaryti bažnyčios (konfesijos) nustatyta tvarka. Santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijos) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje. Tačiau tik partnerystė gali būti registruojama remiantis teismo sprendimu (esant vieno faktinio sugyventinio prašymui ir faktiniams partnerystės santykiams tęsiantis ne trumpiau nei vienerius metus), kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad tarp atitinkamų asmenų egzistuoja faktiniai partnerystės santykiai. Santuoka nutraukiama teismine tvarka. Partnerystė taip pat nutraukiama teismine tvarka, tačiau, jeigu nuo partnerystės įregistravimo yra praėję ne daugiau kaip vieneri metai ir sugyventiniai neturi nepilnamečių vaikų, partnerystė, išskyrus įregistruotą teismo sprendimu, gali būti nutraukiama administracine tvarka.

Konstatuotina, kad Lietuvoje būsimiems partneriams keliami iš esmės analogiški reikalavimai kaip ir ketinantiems tuoktis asmenims. Tačiau Civiliniu kodeksu įtvirtintas partnerystės institutas skiriasi nuo santuokos reguliavimo apimtimi. Toliau kitose šio darbo dalyse bus plačiau analizuojami sutuoktinių ir sugyventinių, kaip turinčių specifinį teisinį statusą asmenų, įgyjamų teisių ir pareigų skirtumai ir analogijos.

Įstatymų nustatytas sutuoktinių ir sugyventinių turto teisinis rėžimas

Visus asmenų, sudariusių santuoką ar įregistravusių partnerystę, tarpusavio santykius galima skirstyti į dvi grupes: turtinius ir asmeninius neturtinius. Šeimos turtinių santykių objektas yra turtas ar turtinės teisės. Kadangi šeima atlieka ir ekonominę funkciją (šeima gali turėti šeimos verslą, ūkininko ūkį ir pan.), Civilinis kodeksas gana detaliai reglamentuoja turtinius šeimos narių tarpusavio santykius.

Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis rėžimas. Šio rėžimo esmė, kad turtas, sutuoktinių įgytas sudarius santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši taisyklė reiškia, kad bendru laikomas tik toks sutuoktinių turtas, kurį jie įgyja sudarę santuoką. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise gali priklausyti bet koks turtas, galintis būti civilinių teisių objektu, išskyrus tą, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta yra ribota. Turtas tampa bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe sudarius santuoką. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė reiškia, kad sutuoktinių turto dalys nėra nustatytos. Konkrečios sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys nustatomos tik padalijus nuosavybę. Nuosavybės bendrumas reiškia, kad kiekvienas sutuoktinis turi lygias teises bendrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti.

Sugyventinių turtas įregistravus partnerystę netampa bendrąja jungtine nuosavybe, taip, kaip ir bendrąja jungtine nuosavybe netampa kartu gyvenančių, bet nesusituokusių asmenų įgytas turtas. Sugyventinių turtas išlieka asmenine kiekvieno sugyventinio ar bendroji dalinė abiejų sugyventinių nuosavybė.

Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymu reguliuojamų sugyventinių turtinių santykių apimtis yra kur kas siauresnė nei sutuoktinių, nes Civilinis kodeksas nustato ne viso, o tik konkrečiai išvardyto sugyventinių turto teisinį rėžimą. Specialus teisinis rėžimas taikomas tik sugyventinių turtui, kuris yra bendrai įgytas ir bendrai naudojamas, t.y. turtas turi būti įgytas sugyventiniams gyvenant kartu. Į sugyventinių bendrai naudojamo turto sąvoką įtraukiamas gyvenamasis namas ar butas, nekilnojamasis daiktas, susijęs su bendram gyvenimui naudojamu gyvenamuoju namu ar butu (pavyzdžiui, žemės sklypas), ir baldai bei kiti apyvokos daiktai, kuriuos sugyventiniai įgyja ir naudoja, išskyrus individualaus naudojimo daiktus (pavyzdžiui, drabužius).

Konstatuotina, kad prie sugyventinių bendrai įgyto ir bendrai naudojamo turto kategorijos priskiriamas turtas iš esmės sutampa su Civilinio kodekso 3.84 straipsnyje nurodytu šeimos turtu, kurio specifinis teisinis rėžimas gali būti taikomas tiek asmeninės, tiek bendrosios nuosavybės teise priklausančiam sutuoktinių turtui. Toks turtas abiem paminėtais atvejais laikomas būtina materialiąja šeimos gyvavimo prielaida ir jam, įstatymu nustatant specifinį teisinį rėžimą, tiek santuokos, tiek partnerystės atveju siekiama to paties tikslo – apsaugoti silpnesniojo (visų pirma ekonominiu požiūriu) sutuoktinio ar sugyventinio teises ir teisėtus interesus. Atkreiptinas dėmesys, kad sugyventiniu turtu, kuriam taikomas įstatymu nustatytas teisinis rėžimas, gali būti tik toks turtas, kuris nuosavybės teise priklauso vienam sugyventiniui ar abiem sugyventiniams. Pavyzdžiui, nei sugyventinių nuomojamas butas, nei jų naudojami jame esantys ir nuomotojui priklausantys kilnojamieji daiktai specialaus sugyventinių turto teisinio statuso neįgyja. Tačiau, sugyventinių turtu pripažįstama vieno sugyventinio arba abiejų sugyventinių nuomos, uzufrukto ar kitokia teisė naudotis gyvenamuoju namu ar butu. Pavyzdžiui, tiek sutuoktiniui, tiek ir sugyventiniui, jeigu su juo po santuokos ar partnerystės nutraukimo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, teismas savo sprendimu gali nustatyti gyvenamosios patalpos, kuri yra kito sutuoktinio ar sugyventinio nuosavybė, uzufruktą.

Tai, kad sugyventinių turtiniai santykiai reglamentuojami kur kas siauriau nei sutuoktinių ir kad įstatymu nustatant specialų sugyventinių turtinį teisinį rėžimą siekiama užtikrinti tik minimalią sugyventinių turtinių interesų apsaugą, patvirtina Civilio kodekso 3.230 straipsnio 3 dalies imperatyvi norma, pagal kurią prie sugyventinių turto nepriskiriamas turtas, kurį sugyventiniai naudoja rekreacijai (pvz., sodas, vasarnamis ir kt.).

Skirtingai nei santuokos atveju, Civiliniame kodekse sugyventiniams nenumatyta galimybė bendrai įgytą ir bendrai naudojamą turtą pasidalyti išsaugant partnerystę – dalijimas siejamas su partnerystės pabaiga (pasibaigus sugyventinių bendram gyvenimui arba vienam sugyventiniui mirus).

Galiausiai Lietuvoje sugyventinių turtinių santykių reglamentavimas palyginti su įstatymo normomis, nustatančiomis sutuoktinių turto teisinį rėžimą, turi dar vieną ryškų skirtumą: Civilinio kodekso normos sugyventinių turtiniams santykiams pardedamos taikyti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo partnerystės įregistravimo. Tuo tarpu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe turtas tampa sudarius santuoką ir sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Tai, kad Civilinio kodekso normos sugyventinių turtiniams santykiams pradedamos taikyti praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo partnerystės įregistravimo, reiškia, kad šalia formalaus partnerystės registravimo reikalavimo, skirtingai nei santuokos sudarymo atveju, sugyventinių santykiams nustatytas dar ir realumo kriterijus.

Sutartimi reguliuojami sutuoktinių ir sugyventinių tarpusavio turtiniai santykiai (vedybų sutartis ir sugyventinių sutartis)

Šalia įstatymuose nustatyto sutuoktinių turto teisinio rėžimo numatytas ir sutartyse nustatytas sutuoktinių turto teisinis rėžimas. Pastarąjį sutuoktiniai gali pasirinkti sudarydami vedybų sutartį. Vedybų sutartis yra sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyriumi (separacija), sudarytas savanoriškai, išreiškiant bendrą susitariančiųjų valią ir grindžiamas šalių lygybe. Šitaip šeimos teisėje įgyvendinamas bendrasis sutarties laisvės principas.

Sutuoktiniai vedybų sutartį gali sudaryti ir iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis). Sugyventiniai taip pat gali sudaryti sutartį bet kuriuo metu: tiek prieš įregistruodami partnerystę, tiek įregistravę partnerystę. Sugyventiniai, kaip ir sutuoktiniai, turi teisę sutartyje reglamentuoti kai kuriuos tarpusavio turtinius santykius. Sugyventinių sutarčiai, atsižvelgiant į jos esminį panašumą į vedybų sutartį, taikomos visos sutuoktinių vedybų sutartį reguliuojančios Civilinio kodekso 3.101-3.108 straipsnių nuostatos.

Sutarties dalykas yra turtas, dėl jo atsirandančios ir su juo susijusios teisės ir pareigos. Vedybų sutartyje galima numatyti tiek esamo, tiek būsimo turto teisinį rėžimą. Vedybų sutarties savitumas – jos kompleksinis pobūdis, kuris pasižymi tuo, kad leidžia ne tik pasirinkti turto teisinį rėžimą, bet ir sureguliuoti teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu, tarpusavio išlaikymu, dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas, taip pat aptarti turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka ar partnerystė nutraukiama, ir kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių ir sugyventinių tarpusavio turtiniais santykiais. Vedybų sutartyje sutuoktiniai ir sugyventiniai gali numatyti, kokio dydžio pinigų sumą kiekvienas sutuoktinis skirs šeimos reikmėms tenkinti: buto mokesčiams, maistui, turtui pagerinti, atostogoms, vaikų mokymuisi, gydymo išlaidoms ir panašiai. Šeimos reikmės yra įvairios, todėl vedybų sutartyje jos gali būti aptartos.

Vedybų sutartyje sutuoktiniai gali sureguliuoti tarpusavio išlaikymo klausimus. Pagal Civilinio kodekso 2.231 straipsnio 2 dalį sutartį dėl tarpusavio išlaikymo gali sudaryti ir asmenys, įregistravę partnerystę. Pagal Civilinio kodekso nuostatas, išlaikymas gali būti priteisiamas nustatyto dydžio vienkartine pinigų suma arba periodinėmis išmokomis (renta), mokamomis kas mėnesį, arba gali būti priteistas tam tikras turtas. Be to, sutuoktinis, kuris dėl santuokos sudarymo ir bendrų šeimos interesų ar vaikų priežiūros negalėjo įgyti kvalifikacijos, turi teisę reikalauti iš buvusio sutuoktinio atlyginti mokymosi baigimo ar perkvalifikacijos išlaidas. Į vedybų sutartį įtraukus minėtą sąlygą, bus galima tęsti studijas ar kitą veiklą.

Teismas, spręsdamas ištuokos klausimus atsižvelgs į tai, kas kaltas dėl skyrybų. Kaltė, pagal Civilinio kodekso nuostatas yra: tyčinis nusikaltimas, žiaurus elgesys su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, palikimas šeimos ir daugiau kaip vienerius metus nesirūpinimas ja bei santuokinė neištikimybė. Į vedybų sutartį įtraukus punktą dėl neištikimybės, didelė dalis turto taps nekalto sutuoktinio nuosavybe. Jeigu sutuoktinis bus pripažintas kaltu dėl santuokos nutraukimo, tai jis praras dar ir teisę į išlaikymą.

Vedybų sutartyje galima aptarti turto padalijimo būdą ir tvarką. Į vedybų sutartį sutuoktiniai gali įtraukti punktą, nustatantį, kad turtas, vedybų sutartyje numatytas kaip asmeninė sutuoktinių nuosavybė, sutuoktinių susitarimu gali būti priskirtas prie dalintinos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Galima nustatyti sąlygą – už savo skolas atsako kiekvienas savo turtu, bet pagal bendras prievoles šeimos interesais sutuoktiniai atsako solidariai. Vedybų sutartimi galima aptarti ir kitus klausimus, susijusius su sutuoktinių tarpusavio turtiniais santykiais: teisę naudotis vienas kito gaunamomis pajamomis iš vertybinių popierių, indėlių bankuose, už turto nuomą ir kt. Vedybų sutarties galiojimo pabaiga nebūtinai gali sutapti su santuokos nutraukimu. Joje numatytos teisės ir pareigos gali būti ribojamos tam tikrais terminais arba siejamos su sutartyje numatytos sąlygos įvykdymu ar neįvykdymu.

Nors sugyventinių sudaromai vedybų sutarčiai taikomos sutuoktinių vedybų sutartį reglamentuojančios Civilio kodekso nuostatos, vis dėlto pati partnerystės instituto esmė lemia, kad sugyventinių sutartis gali reguliuoti kur kas mažesnę sugyventinių turtinių santykių dalį nei sutuoktinių vedybų sutartis. Aiškiai apibrėžiamos tokio reguliavimo ribos: sugyventiniai turi teisę sudaryti tokią sutartį, kurioje aptartų bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo klausimus pasibaigus jų bendram gyvenimui. Tai reiškia, kad sudarydami bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo sutartį, sugyventiniai gali išvengti Civilinio kodekso 3.234 straipsnio 1-4 dalyse numatytų bendro turto dalijimo taisyklių, remiantis kuriomis, dalijamas tik sugyventinių bendrai įgytas ir naudojamas turtas. Taigi sugyventinių sutarties turinys yra gerokai mažesnės apimties nei Civiliniame kodekse numatytas vedybų sutarties turinys.

Kaip jau minėta, sugyventiniai gali sudaryti sutartį bet kuriuo metu: tiek prieš įregistruodami, tiek įregistravę partnerystę. Abiem atvejais sutartis įsigalios ne anksčiau kaip praėjus vieneriems metams nuo partnerystės įregistravimo. Sugyventinių sutarties formai taikomi analogiški reikalavimai kaip ir sudarant vedybų sutartį. Kaip ir vedybų, sugyventinių sutartys registruojamos Vedybų sutarčių registre.

Atkreiptinas dėmesys, kad sugyventinių sutartimi negali būti pakeistos Civilinio kodekso 3.233 straipsnio imperatyvios normos, pagal kurias sugyventinis be kito sugyventinio rašytinio sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitokiu būdu perleisti, išnuomoti, įkeisti jų bendrai įgytą ir naudojamą turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį. Sutuoktinių teisę sutartimi reguliuoti savo turtinius santykius tai pat riboja imperatyvios įstatymų normos (pavyzdžiui, Civilio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad sandorius, susijusius su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį ar jų varžymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją varžymo ir vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos varžymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai. Tik tuo atveju, jeigu vienas sutuoktinis įgalioja kitą sutuoktinį tokius sandorius sudaryti ir jo vardu, kito sutuoktinio turimas įgaliojimas leidžia sudaryti sandorį ir vienam sutuoktiniui už abu), gera moralė ir viešoji tvarka. Be to, negalioja vedybų sutartis, kuri iš esmės pažeidžia sutuoktinių lygiateisiškumo principą.

Tiek sutuoktiniai, tiek sugyventiniai, vedybų sutartimi nustatydami tam tikrus teisių įgyvendinimo ribojimus, tokius ribojimus gali nustatyti tik dėl jų turtinių teisių, o ne asmeninių neturtinių teisių įgyvendinimo. Sutuoktiniai ar sugyventiniai vedybų sutartyje negali nustatyti savo asmeninių neturtinių teisių ar jų įgyvendinimo ribojimų. Pavyzdžiui, numatyti sąlygų, kad žmona ar sugyventinė seks paskui vyrą ar sugyventinį jam keičiant gyvenamąją vietą, nedirbs, o tik prižiūrės namus ir pan.

Sutuoktinių ir sugyventinių asmeniniai neturtiniai tarpusavio santykiai

Sudarę santuoką ar registravę partnerystę, vyras ir moteris įgyja specifinį teisinį statusą, t. y. atitinkamai tampa sutuoktiniais ar sugyventiniais ir kartu įgyja atitinkamas asmenines neturtines teises ir pareigas. Asmeniniai neturtiniai šeimos santykiai yra ypač privatūs, todėl teisiškai jų visų reglamentuoti dažnai neįmanoma arba, nors ir įmanoma, tačiau nepageidautina. Teisė šeimos santykius reglamentuoja tik tiek, kiek tai būtina apsaugoti viešąjį interesą. Asmeniniai neturtiniai yra santykiai, susiję su santuokos sudarymu, jos nutraukimu, pripažinimu negaliojančia, vaiko kilmės nustatymu, sutuoktinių pavardėmis, vaikų auklėjimu, įvaikinimu ir kt. Skirtingai nei santuokos atveju, asmeniniai sugyventinių santykiai Civiliniu kodeksu nereglamentuojami.

Pavyzdžiui, viena iš sutuoktinių asmeninių neturtinių teisių, įtvirtintų Civiliniame kodekse, yra teisė į pavardę. Remiantis Civilinio kodekso 3.31 straipsnio nuostatomis, abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė. Dėl pavardės sprendžiama registruojant santuoką. Sugyventinių teisė į pavardę Civiliniame kodekse nereglamentuota. Asmens vardo, pavardės, tautybės pakeitimo taisyklėse, parvirtintose teisingumo ministro 2001 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 111 (Žin., 2001, Nr. 56-2007), nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada asmenys turi teisę pakeisti savo pavardę (pavardes). Partnerystės įregistravimas, pagal šį teisės aktą, nėra teisinis pagrindas pakeisti pavardę.

Civiliniame kodekse nereglamentuota ir kita sugyventinių teisė– teisė įvaikinti. Civiliniame kodekse nustatyta, kad teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtinais atvejais ši teisė suteikiama nesusituokusiems asmenims ar vienam iš sutuoktinių. Išimtis gali būti taikoma, kai konkretaus vaiko nesiekia įsivaikinti sutuoktiniai arba kai siekiantieji įsivaikinti sutuoktiniai negali įsivaikinti dėl to, kad tai prieštarautų vaiko interesams ar būtų išskirti broliai ir seserys. Civilinio kodekso 3.210 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nesusituokę asmenys to paties vaiko įvaikinti negali. Šiuo draudimu stengiamasi apsaugoti vaiką dirbtinai nesukuriant jam nestabilios šeimos, t.y. siekiama, kad vaikas gyventų šeimoje, kur yra tėvas ir motina. Kadangi nėra konkretaus įstatymo draudimo įvaikinti konkretų vaiką dviems asmenims, kurie yra įregistravę partnerystę, t. y. sugyventiniams, išskirtinais atvejais vaiko interesais, išanalizavus konkrečią padėtį, jei tai atitinka vaiko interesus (pavyzdžiui, kai vienas iš sugyventinių – vaiko motina ar tėvas, o kitas sugyventinis siekia jį įsivaikinti) įvaikinimas galimas. Tačiau tai labai specifinis atvejis. Labiau tikėtina, kad, sprendžiant įvaikinimo klausimą, greičiau bus taikoma bendra nuostata, kad nesusituokę asmenys, taigi ir partnerystę įregistravę sugyventiniai, to paties vaiko įvaikinti negali, nei jos išimtis.

Tai, kad asmeniniai sugyventinių santykiai Civiliniu kodeksu nereglamentuojami, iliustruoja ir kitas pavyzdys – sugyventiniams nenustatomas sutuoktiniams galiojantis lojalumo reikalavimas. Remiantis Civilinio kodekso 3.27 straipsnio nuostata, sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti tik kito sutuoktinio, visos šeimos interesais. Sutuoktinis negali priešinti savo asmeninių interesų kito sutuoktinio ar šeimos interesams. Santuokinių pareigų, numatytų Civiliniame kodekse, pažeidimas iš esmės gali būti aplinkybė, patvirtinanti sutuoktinio kaltę dėl šeimos iširimo, t.y. sutuoktinis šiais pagrindais gali reikalauti nutraukti santuoką lygiai taip pat kaip ir savitarpio pagarbos ir moralinės bei materialinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima, kitos pareigos. Sutuoktinis, paisydamas Civilinio kodekso nustatytos lojalumo pareigos, gali atsisakyti duoti parodymus prieš kitą sutuoktinį. Sutuoktinių lojalumo pareigos vykdymą užtikrina ne tik šeimos, bet ir kitų teisės šakų normos. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje draudžiama versti duoti parodymus prieš savo šeimos narius.

Kadangi lojalumo reikalavimas sugyventiniams Civiliniu kodeksu nereglamentuotas, norint išsiaiškinti, ar sugyventiniai, kaip ir kiti šeimos nariai, taip pat gali atsisakyti duoti parodymus prieš kitą sugyventinį, derėtų panagrinėti kitų įstatymų nuostatas. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) 188 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsisakyti duoti parodymus leidžiama, jeigu liudytojo parodymai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius. Atkreiptinas dėmesys, kad Civiliniame kodekse nepateikiama sąvokos „šeima“ bendroji definicija. Iš giminingų sąvokų pateikiamos tik „artimųjų giminaičių“ bei „sutuoktinių“ definicijos. Civilinio kodekso 3.135 straipsnyje nustatyta, kad „artimaisiais giminaičiais“ pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Įstatymu gali būti nustatytas ir platesnis artimųjų giminaičių ratas, tačiau paminėtas Civilinio kodekso straipsnis yra bendroji norma, taikoma visais atvejais, kai privatinėje ir viešojoje teisėje vartojama artimųjų giminaičių sąvoka, išskyrus atvejus, kai specialioji norma šią sąvoką apibrėžia kitaip. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekse (Žin., 2000, Nr. 89-2741) artimųjų giminaičių sąvoka savo turiniu yra analogiška apibrėžtajai Civiliniame kodekse. Tačiau šeimos narių sąvokos turinys minėtuose kodeksuose skiriasi.

Teisiniu požiūriu šeima laikytina grupė fizinių asmenų (dviejų ar daugiau), kuriuos sieja turtiniai ir asmeniniai neturtiniai teisiniai santykiai, atsirandantys santuokos, bendro gyvenimo neįregistravus santuokos, kraujo giminystės, įvaikinimo ar kitokios teisinės formos pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, manytina, kad Civilinio proceso kodekso norma dėl atsisakymo duoti parodymus prieš šeimos narius taikytina ne tik sutuoktiniams, bet ir partnerystę įregistravusiems sugyventiniams.

Atkreiptinas dėmesys, kad vienas iš šeimos santykių ypatumų yra tai, jog įstatymu reglamentuoti asmeniniai neturtiniai šeimos narių tarpusavio santykiai gali turėti įtakos jų tarpusavio turtiniams santykiams. Pavyzdžiui, sutuoktinis, kuris netinkamai elgėsi ir būtent dėl kurio kaltės ir nutraukiama santuoka, praranda teisę į išlaikymą (CK 3.70 str. 1d.); sutuoktinio sveikatos būklė ar kitos asmeninės priežastys gali būti pagrindas nukrypti nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių principo (CK 3.123 str. 1d.); šeimos narių tarpusavio išlaikymo santykiai priklauso ne tik nuo šių santykių subjektų asmeninių poreikių, bet ir nuo asmeninių galimybių (CK 3.72 str., CK 3.192 str.) ir kita. Kadangi asmeniniai sugyventinių tarpusavio santykiai, priešingai nei sutuoktinių, Civiliniu kodeksu nereglamentuojami, tai minėtu kodeksu nenustatoma, ir kaip jie gali įtakoti sugyventinių tarpusavio turtinius santykius.

Specialiosios sutuoktinių ir sugyventinių teisės ir pareigos

Nei Lietuvos, nei daugumos užsienio valstybių teisės sistemose „šeimos“ sąvoka nėra ir niekada nebuvo vieningai apibrėžta. Tai paaiškinama argumentų, palaikančių vieningo apibrėžimo būtinybę, nepakankamumu. Kadangi Lietuvos teisės sistemoje „šeimos“ sąvoka nėra vieningai apibrėžta, jos turinys gali būti autonomiškas, t. y. skirtingai apibrėžiamas, atsižvelgiant į įstatymo ar konkretaus teisinio reguliavimo instituto, kuriame ji vartojama, paskirtį. Todėl įvairiuose specialiuosiuose įstatymuose, priklausomai nuo juose nustatyto šeimos sąvokos turinio, sutuoktiniams ir sugyventiniams gali būti numatytos tiek analogiškos, tiek ir skirtingos teisės ir pareigos.

Tai, kad „šeimos“ sąvoka įvairiuose įstatymuose apibrėžiama nevieningai, patvirtina Baudžiamojo kodekso, įsigaliojusio nuo 2003 m. gegužės 1 dienos, nuostatos. Baudžiamojo kodekso 248 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimą padariusios asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Akivaizdu, kad Civiliniame kodekse ir Baudžiamajame kodekse „šeimos“ sąvokos turinys apibrėžtas skirtingai. Remiantis Civilinio kodekso normomis, tam, kad atsirastų šeimos teisiniai santykiai, dažniausiai pakanka tokio juridinio fakto: santuokos sudarymo, partnerystės registravimo, kraujo giminystės ir kt. Nors baudžiamojoje teisėje, palyginti su civiline, šeimos narių ratas šiek tiek kitoks, be to, pirmojoje svarbus gyvenimo kartu faktas, tačiau tiek pagal Civilinio kodekso, tiek ir pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas, šeimos nariu laikytinas ir sutuoktinis, ir sugyventinis; todėl jie gali naudotis analogiškomis šeimos nariams nustatytomis teisėmis. Pavyzdžiui, nusikaltimą padariusio asmens tiek sutuoktinis, tiek ir sugyventinis, kaip ir kiti šeimos nariai bei artimieji giminaičiai, remiantis Baudžiamojo kodekso 238 straipsnio 2 dalies nuostata, neatsako už nepranešimą apie tą nusikaltimą.

Analogiškai, kaip ir Baudžiamajame kodekse, šeimos narių sąvoka apibrėžiama ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (Žin., 2003, Nr. 37-1341) 38 straipsnyje. Pastarajame kodekse, įsigaliojusiame nuo 2003 m. gegužės 1 dienos, sutuoktiniams ir sugyventiniams, kaip ir kitiems šeimos nariams, taikomos analogiškos specialias šeimos narių teises ir pareigas nustatančios normos. Pavyzdžiui, remiantis Baudžiamojo proceso kodekso 278 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltinamojo artimieji giminaičiai ir šeimos nariai teisme neprisaikdinami.

Skritingai nei Baudžiamajame ir Baudžiamojo proceso kodeksuose, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr. 73-3084), reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, specialiąsias nuteistųjų ir jiems artimų asmenų teises ir pareigas reglamentuojančiose normose dažniau nei „šeimos narių“ vartojamos konkrečios „sutuoktinių“ ir „sugyventinių“ sąvokos. Pastebėtina, kad daugelyje normų bausmę atliekantiesiems ir jų sutuoktiniams bei artimiesiems giminaičiams nustatytos teisės analogiškos nustatytosioms sugyventiniams. Pavyzdžiui, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalies nuostata, nuteistųjų ilgalaikiai pasimatymai (iki dviejų parų) suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais. Ilgalaikis pasimatymas taip pat leidžiamas su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių. O štai trumpalaikiai pasimatymai leidžiami ne tik su sutuoktiniu, sugyventiniu, artimaisiais giminaičiais, bet ir su kitais asmenimis. Nors Bausmių vykdymo kodekse sutuoktinių ir sugyventinių teisės ir pareigos daugeliu atveju reglamentuojamos analogiškai, tačiau vis dėlto šio kodekso reguliuojamų sugyventiniams suteikiamų specialiųjų teisių apimtis yra siauresnė nei sutuoktinių. Pavyzdžiui, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 6 dalies nuostata, tik sutuoktiniams, abiem atliekantiems bausmę, per metus gali būti suteikiami du ilgalaikiai pasimatymai. Tokia teisė sugyventiniams nenumatyta. Arba, remiantis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostata, kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Taigi susirašinėjimas tarp sugyventinių, kaip ir tarp kitų santuokos nesudariusiųjų ar ne artimųjų giminaičių, draudžiamas.

Civilinio proceso kodekse sutuoktiniams ir sugyventiniams nustatytos analogiškos teisės. Pavyzdžiui, remiantis Civilio proceso kodekso 56 straipsniu, asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, suteikta teisė būti teisme atstovais pagal pavedimą, jeigu jie atstovauja savo artimiesiems giminaičiams, sutuoktiniui ar sugyventiniui.

Atkreiptinas dėmesys, kad itin skiriasi sutuoktiniams ir sugyventiniams įstatymų nustatytos socialinės garantijos.

Remiantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153) 33 straipsnio nuostatomis, teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių ir našlaičių (maitintojo netekimo) pensiją turi mirusiojo (arba teismine tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu), drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktinis bei vaikai. Tačiau teisę į pensiją minėtieji asmenys įgyja tik tuomet, jei miręs asmuo buvo įgijęs teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. Našlė arba našlys, neturėjęs su mirusiuoju sutuoktinių vaikų, turi teisę gauti šią pensiją tik tuo atveju, jei nuo santuokos įregistravimo iki sutuoktinio mirties dienos praėjo ne mažiau kaip penkeri metai.

Socialinio draudimo pensijų įstatymo 34 straipsnyje nustatyta, kad valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją turi teisę gauti vienas iš šių asmenų:

našlė arba našlys, auginantys mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat slaugantys namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) I grupės invalidus, tapusius invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams (įvaikiams) mokama našlaičių pensija;

našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti invalidais tuo metu, kai augino mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat slaugė namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) I grupės invalidus, tapusius invalidais iki 18 metų, jeigu šie vaikai (įvaikiai) tuo metu gavo ar turėjo teisę gauti našlaičių pensiją;

našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių ar buvo pripažinti invalidais iki sutuoktinio mirties arba sukako tokį amžių ar pripažinti invalidais per 5 metus po sutuoktinio mirties. Našlė arba našlys, neturėję su mirusiu sutuoktiniu vaikų, turi teisę gauti pensiją tik tuo atveju, jei nuo santuokos įregistravimo nustatyta tvarka iki sutuoktinio mirties dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai;

faktinis sutuoktinis, jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų, arba kuriuos slaugo namuose dėl to, kad jie yra I grupės invalidai, tapę invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams mokama našlaičių pensija ir jeigu nėra mirusio asmens sutuoktinio, kuriam gali būti paskirta našlių pensija.

Jei nėra šio straipsnio pirmojoje dalyje išvardytų asmenų, teisę gauti našlių pensiją turi Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso nustatyta tvarka pripažintas globėju (rūpintoju) asmuo, auginantis mirusio asmens vaikus (įvaikius) iki 18 metų, taip pat nustatyta tvarka pripažintas globėju asmuo, slaugantis namuose mirusiojo vaikus (įvaikius) I grupės invalidus, tapusius invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams (įvaikiams) mokama našlaičių pensija.

Našlei ar našliui, taip pat faktiniam sutuoktiniui, gaunančiam našlių pensiją, pensijos mokėjimas nutraukiamas naujai susituokus. Asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias našlių pensijas, jo pasirinkimu skiriama ir mokama tik viena iš jų.

Akivaizdu, kad teisę gauti našlių pensiją turi tik mirusiojo sutuoktinis. Jeigu, mirus vienam iš sugyventinių, kitas sugyventinis, kurio vienintelis pragyvenimo šaltinis buvo jo partnerio atlyginimas, po sugyventinio mirties tokios pensijos gauti negalės, išskyrus vienintelį atvejį: našlių pensija, mirus sugyventiniui, kitas sugyventinis gaus tik tuo atveju, jei bus pripažintas faktiniu sutuoktiniu, t. y. jei turėjo su mirusiuoju vaikų, kuriuos augina iki 18 metų, arba kuriuos slaugo namuose dėl to, kad jie yra I grupės invalidai, tapę invalidais iki 18 metų, jeigu šiems vaikams mokama našlaičių pensija ir jeigu nėra mirusio asmens sutuoktinio, kuriam gali būti paskirta našlių pensija.

Mirus nuolatiniam Lietuvos gyventojui, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymu dėl paramos mirties atveju (Žin., 1993, Nr. 73-1371; Žin., 2000, Nr. 45-1298), mokama speciali laidojimo pašalpa. Ji išmokama mirusiojo šeimos nariui ar kitam faktiškai jį laidojusiam asmeniui. Taigi, tiek sutuoktinis, tiek ir sugyventinis turi teisę į specialią laidojimo pašalpą, jei jis faktiškai laidojo mirusį asmenį.

Remiantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 110-3207; 2003, 114-5114) nuostatomis, nelaimingo atsitikimo darbe atveju gali būti išmokėta laidojimo pašalpa žuvusiojo asmens šeimai. Šiai pašalpai gauti yra būtina, kad žuvęs asmuo būtų apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybiniu socialiniu draudimu ir nelaimingas atsitikimas darbe būtų pripažintas draudiminiu įvykiu. Ši laidojimo pašalpa yra vienkartinė. Vienkartinė laidojimo pašalpa lygiomis dalimis išmokama kiekvienam žuvusiojo šeimos nariui. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 27 straipsnyje nustatyta, kad šeimos nariais laikomi žuvusiojo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikai (įvaikiai), kurie mokosi mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu jie tapo invalidais iki 18 metų, taip pat žuvusiojo vaikai, gimę po jo mirties, be to, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). Įstatymu nenustatyta sugyventinio teisė, nelaimingo atsitikimo darbe atveju žuvus kitam sugyventiniui, gauti laidojimo pašalpą, kurią gali gauti įstatymu nustatyti kiti žuvusiojo šeimos nariai.

Sugyventinis, sergant kitam sugyventiniui, pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą (Žin., 2000, Nr. 111-3574), negali pretenduoti gauti ligos pašalpos, kuri skiriama sergantiems šeimos nariams slaugyti. Ligos pašalpa mokama tik slaugant šiuos šeimos narius: sutuoktinį, vaiką (įvaikį), motiną (tėvą) bei įmotę (įtėvį).

Įstatymų nustatytos sutuoktinių ir sugyventinių paveldėjimo teisės taip pat turi nemažai skirtumų. Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą.

Vieno iš sugyventinių po partnerystės įregistravimo paveldėtas turtas yra to sugyventinio asmeninė nuosavybė. Asmenine sutuoktinio nuosavybe taip pat pripažįstamas turtas, sutuoktinio paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Tačiau sutuoktinių ir sugyventinių statusas, kai paveldimos kito sutuoktinio ar sugyventinio turtinės teisės, iš esmės skiriasi, tiek paveldint pagal įstatymą, tiek paveldint pagal testamentą.

Jei asmuo nesurašo testamento, visą turtą po jo mirties pagal įstatymą paveldi jį pergyvenęs sutuoktinis su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra). Su pirmos eilės įpėdiniais sutuoktinis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio. Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais. Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo. Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis pagal įstatymą paveldi visą palikimą. Sugyventinio teisė pagal įstatymą paveldėti pergyvento sugyventinio turtą nereglamentuota.

Sutuoktinių ir sugyventinių statusas skiriasi ir paveldint pagal testamentą. Sugyventiniui, priešingai nei sutuoktiniui, nėra garantuojama teisė į privalomąją palikimo dalį. Sutuoktinis, nepaisant testamento turinio, paveldi ne mažiau kaip pusę tos dalies, kuri jam tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis). Įstatymu sugyventiniui privalomoji palikimo dalis nenustatyta. Jeigu testamentu sugyventinis paveldi visą mirusiojo sugyventinio turtą, kaip ir kitais atvejais, kai pažeidžiama asmenų, pagal įstatymą turinčių teisę paveldėti privalomąją palikimo dalį, pastarieji gali kreiptis į teismą užginčydami testamentą.

Sugyventinių ir sutuoktinių statusas paveldint skiriasi dar viena aplinkybe: ne analogiškai reglamentuojamas jų paveldėto turto apmokestinimas. Jei turto paveldėtojas yra fizinis asmuo (gyventojas) ir jis šį turtą paveldi Lietuvos Respublikoje, norėdamas gauti paveldėjimo teisės dokumentus, jis privalo sumokėti paveldimo turto mokestį. Remiantis Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 123-5531) 7 straipsnio nuostatomis, paveldimo turto mokesčiu neapmokestinama vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas, o taip pat vaikų (įvaikių), tėvų, globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintojų), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas. Paveldimo turto mokesčio nereikia mokėti, jei paveldėto turto vertė neviršija 10 tūkst. litų. Visais kitais atvejais, priklausomai nuo turto vertės, tenka mokėti 5 arba 10 procentų paveldėto turto mokestį. Sugyventiniui mirus kito sugyventinio paveldimas turtas, kurio vertė viršija 10 tūkst. litų, apmokestinama, nes sugyventiniams paveldimo turto mokesčio lengvata įstatymu nenumatyta.

Sugyventinų vienas kitam dovanotam turtui apmokestinimo lengvata taip pat netaikoma. Remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (Žin., 2002, Nr. 73-3085) 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatomis, neapmokestinamos tik dovanojimo būdu gaunamos pajamos iš sutuoktinių, vaikų (įvaikių) ir tėvų (įtėvių). Visais kitais atvejais, kai dovanojimo būdu per mokestinį laikotarpį gautų pajamų suma (vertė) viršija 24 pagrindinius neapmokestinamųjų pajamų dydžius, dovanotas turtas apmokestinamas. Taigi, jeigu sugyventinis kitam sugyventiniui dovanoja turtą, kurio vertė viršija 24 pagrindinius neapmokestinamųjų pajamų dydžius, pastarasis, kaip ir kiti gyventojai privalės sumokėti gyventojų pajamų mokestį.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu sugyventiniams nustatyta tik viena mokesčio lengvata, analogiškai taikoma ir sutuoktiniams. Seimo 2004 m. kovo 23 d. priimto Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo21 straipsnio papildymo įstatymo (Žin., 2004, Nr. 50-1633). 2 dalimi reglamentuota šeimos narių, galinčių materialiai paremti studijuojantį kitą šeimos narį, teisė į gyventojų pajamų mokesčio lengvatą. Atsižvelgiant į motyvus, kad asmenys, įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, įgyja sugyventinių, turinčių tikslą sukurti šeimyninius santykius, statusą, kuris savo esme atitinka sutuoktinio statusą, minėto įstatymo 1 straipsnis, kuriuo keičiama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 2 dalis, papildytas nuostata, kad mokesčio lengvata gali pasinaudoti ne tik studijuojančio asmens studijas finansuojantys tėvai (įtėviai), globėjai ar sutuoktinis, bet ir jo sugyventinis.

Atkreiptinas dėmesys, kad sutuoktiniai taip pat gali pasinaudoti gyventojų pajamų mokesčio lengvata ir tais atvejais, kai kito sutuoktinio naudai sumoka gyvybės draudimo įmokas pagal gyvybės draudimo sutartis, kuriose numatyta, kad draudimo išmoka išmokama ne tik įvykus draudiminiam įvykiui, bet ir pasibaigus draudimo sutarties galiojimo terminui bei kai kito sutuoktinio naudai sumoka pensijų įmokas į Lietuvos Respublikoje sudarytus pensijų fondus. Sugyventiniams analogišku atveju mokestinėmis lengvatomis pasinaudoti galimybės nesudarytos.

Ar asmenys, užsienyje sudarę santuoką (registravę partnerystę) Lietuvoje pripažįstami sutuoktiniais (partneriais)?

Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir jos piliečiams ėmus naudotis viena iš keturių svarbiausių Europos Sąjungos laisvių, o būtent – laisvu asmenų judėjimu, šiame darbe nagrinėjamu aspektu tampa aktualus klausimas: ar Lietuvos Respublikos piliečio, sudariusio santuoką ar registravusio partnerystę užsienyje, santuoka ar partnerystė pripažįstama Lietuvoje?

CK 1.25 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybėje teisėtai sudaryta santuoka pripažįstama Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai abu sutuoktiniai, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, santuoką sudarė užsienio valstybėje turėdami tikslą išvengti santuokos pripažinimo negaliojančia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Šios nuostatos taikymo interpretavimui, kaip pavyzdžiu, galime panagrinėti tos pačios lyties asmenų sudarytos santuokos atvejį.

Remiantis Civiliniu kodeksu, skirtinga asmenų lytis Lietuvoje yra santuokos ar registruotos partnerystės sąlyga. Kadangi ši norma yra imperatyvi ir nustato tam tikrą viešosios tvarkos elementą, remiantis ja tos pačios lyties Lietuvos piliečių, turinčių nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, užsienyje sudaryta santuoka ar registruota partnerystė yra nepripažįstama, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai (CK 1.11 str. 1 d.).

O, kaip yra tuo atveju, kai santuoką užsienyje sudaro tos pačios lyties asmenys, kurių vienas yra Lietuvos pilietis, turintis nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje, o kitas – užsienio valstybės pilietis arba Lietuvos pilietis, nuolat gyvenantis užsienyje? CK 1.26 straipsnyje nustatyta, kad santuokos sudarymo tvarka nustatoma pagal santuokos sudarymo vietos valstybės teisę. Lietuvos pilietis gali įteisinti santuoką ar partnerystę su tos pačios lyties asmeniu - užsienio šalių piliečiu Danijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose Vakarų valstybėse. Tokiu atveju gali būti taikytinas CK 1.26 straipsnis, remiantis kuriuo santuoka pripažįstama galiojančia, jeigu jos sudarymo tvarka atitinka bent vieno sutuoktinio nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės arba valstybės, kurios pilietis jis buvo santuokos sudarymo metu, teisės reikalavimus. Taigi, manytina, kad užsienio šalyje Lietuvos piliečio teisėtai sudaryta santuoka su tos pačios lyties asmeniu, kuris santuokos sudarymo metu buvo tos valstybės pilietis arba toje valstybėje jis turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, santuoka Lietuvoje pripažįstama. Užsienyje registruota partnerystė Lietuvoje nepripažįstama. Tačiau situacija artimiausiu metu gali ir pasikeisti, nes šiuo metu Seime svarstomas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties projektas Nr. IXP-2784(2). Šio projekto 2 straipsnio 4 dalyje be kita ko numatyta, kad asmuo, sudaręs partnerystės sutartį, pripažįstamas Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariu.

Išvados

Apibendrinant tai, kas išdėstyta šiame darbe, pažymėtina, kad, remiantis Civiliniu kodeksu, asmenys, įregistravę partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, įgyja sugyventinių, turinčių tikslą sukurti šeimyninius santykius, statusą, kuris savo esme atitinka sutuoktinio statusą. Tačiau tiek Civiliniu kodeksu, tiek kitais įstatymais nustatytas partnerystės institutas skiriasi nuo santuokos reguliavimo apimtimi. Pavyzdžiui, įstatymų reguliuojamų sugyventinių turtinių santykių apimtis yra kur kas siauresnė nei sutuoktinių. Priešingai nei sutuoktinių, sugyventinių asmeniniai tarpusavio santykiai Civiliniu kodeksu iš viso nereglamentuojami. Kitų specialių įstatymų reguliuojamų santykių apimtis, sugyventinių atžvilgiu yra kur kas siauresnė nei sutuoktinių. Sugyventiniams įstatymai nustato tik minimalias socialines garantijas, beik nenumatyta jokių mokestinių lengvatų.

Kadangi Lietuvoje tiek santuokai, tiek ir partnerystei įstatymų įtvirtintas tas pats specifinio tikslo – sukurti šeimos teisinius santykius – reikalavimas, darytina prielaida, kad įsigaliojus įstatymui, reglamentuojančiam partnerystės įregistravimo tvarką, o kartu ir Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normoms, prognozuotina tendencija, kad priimant naujus teisės aktus ar galiojančiųjų pakeitimus, nuostatos, reglamentuojančios tam tikras sutuoktinių teises bus papildytos analogiškomis nuostatomis ir dėl sugyventinių teisių. Pavyzdžiui, šiuo metu Seime svarstomo Lietuvos Respublikos dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte Nr. IXP-1966(2)A numatyta, kad dirbtinis apvaisinimas gali būti atliekamas pilnametei, sudariusiai santuoką ar įstatymų nustatyta tvarka užregistravusiai partnerystę moteriai. Tačiau, ar naujo šeimos teisės instituto - bendro gyvenimo neįregistravus santuokos – turinys plėsis, priklauso tik nuo įstatymo leidėjo. Šiuo metu nors ir esama nemažai sutuoktinių ir sugyventinių teisinio statuso analogijų, kol kas daugelyje sferų sutuoktinių ir sugyventinių teisinis statusas skiriasi – pastarojo reglamentavimas yra siauresnės apimties.