Vedybos gyvuoja daug amžių, bet kinta kiekvienais metais. Ypač greitai jos pradėjo keistis nuo septintojo dešimtmečio. Vakarų įstatymuose žmonos dabar laikomos lygiais , o ne pavaldžiais partneriais; skirtingų rasių vedybos plačiai priimtinos ir įstatymuose, ir visuomenėje. Kartu su pokyčiais atėjo ir įtampa. Per 25 metus nuo 1960 skyrybų skaičius Vakaruose auga - Didžiojoje Britanijoje, kur skyrybos gresia pasaulio garsiausioms vedyboms Dianai ir Charles’ui Windsor - net šešis kartus. Norėdama, kad įstatymas neatsiliktų nuo tikrovės, Britanijos konservatorių vyriausybė ruošiasi vedybų reformai, kuri sugriežtins skyrybų procedūrą.

Tačiau tai ne ta reforma, kurios siekia prieš torius nusiteikę žmonės. Danija, Norvegija ir Švedija leidžia homoseksualiems partneriams įregistruoti savo santuoką ir naudotis daugeliu (nors ne visomis) vedybų privilegijomis. Olandai taip pat eina ta pačia kryptimi. Miestai ir vietinės valdžios Prancūzijoje ir Belgijoje pradėjo pripažinti gėjų santuokas. O JAV Havajų valstijoje homoseksualų vedybas galima įteisinti laimėjus bylą teisme.

Šiandien, vis dėl to, nėra šalies, kuri suteiktų homoseksualams visas vedybų teises. O jų siekia daugelis gėjų aktyvistų visame pasaulyje. Ar galime pradėti kalbėti apie gėjų santuokas jau dabar?

Namai, židinys ir sveikata

Taip. Jeigu norite suprasti kodėl taip, visų pirma atmeskite požiūrį, kuris patrauklus paprastumu nieko nekeisti. “Vyriausybės nerenkamos tvarkyti vedybinių ryšių ar juos narplioti” rašo Joe Rogaly Financial Times. “Tai kiekvieno asmeninis reikalas”. Pagal šį liberalų požiūrį, vedybų kontrakto sąlygos turėtų būti partnerių, o ne valstybės reikalas. Teisininkų ir prijaučiančių dvasininkų padedami, homoseksualai gali sukurti sau tai, kas visais atžvilgiais prilygsta santuokai. Na ir kas, jei jiems trūksta valstybės leidimo?

Iš tiesų, valstybės vaidmuo vedybose yra neišvengiamas ir privalomas. Nors įmanomi daug žmonių poravimosi būdų, tačiau tik vienintelė valstybės palaiminta santuoka suriša poras kartu įstatymo vardu. Ir suteikia tokias išskirtines partnerių teises - paveldėjimo, pensijų ir draudimo. Santuoka teisiškai įpareigoja rūpintis vienas kitu. Teisės ir pareigos - tai vedybų kontrakto esmė; bažnyčia ar kitas “ceremonijos” atlikėjas negali jų suteikti vienu mostu. Jeigu santuoka turi atitikti visus visuomenės reikalavimus, tada valstybė turi nustatyti taisykles.

Žinoma, taip, pasakys tradicinio požiūrio šalininkai. Ir tos taisyklės turi išskirti homoseksualus. Gėjų santuoka, anot jų argumentų, yra ir lengvabūdiška ir pavojinga. Lengvabūdiška todėl, kad palaimina sąjungas, kuriomis visuomenė nesuintreresuota; pavojinga todėl, kad viskas kas menkina santuoką kėsinasi į šią pagrindinę instituciją. Tradicionalistai teisūs dėl vedybų svarbos. Bet jie klysta manydami, kad gėjų santuoka nereikšminga ir lengvabūdiška.

Homoseksualams reikia ne mažesnio negu heteroseksualams emocinio ir ekonominio pastovumo. Visuomenė nuo to tik laimi. “Tada tegu jie “pamiršta” homoseksualumą ir veda priešingos lyties atstovą” - toks būtų pasenęs atsakymas. Šiandien taip atsikirsti netinka. Homoseksualai nepasirenka savo padėties; tiesa, jie dažnai skausmingai bando (net savižudybe) jos išvengti. Tačiau, noras slapstytis ar gyventi susilaikant vis mažėja ir mažėja. Visuomenei reikia rinktis - homoseksualų santuoka ar homoseksualų izoliacija. Jokie socialiniai interesai nepatenkinami, jeigu pasirenkame antrą variantą.

Prie šio socialinės politikos principo pridėkime vyriausybės principą. Išskyrus pagrįstą priežastį, vyriausybės turėtų nediskriminuoti skirtingų piliečių klasių. Dar visai neseniai, 1967, baltieji ir juodieji negalėjo tuoktis kai kuriose JAV valstijose. Niekas išskyrus nesubrendusį rasistą negintų tokios taisyklės dabar. Valstybė turėtų drįsti priešintis diskriminacijai - ypač kai kalbame apie tokį svarbų dalyką kaip leidimas tuoktis. Todėl kyla klausimas : ar yra pagrįsta priežastis drausti homoseksualams vesti?

Pirmas prieštaravimas paprasčiausiai tas, kad abu būsimieji sutuoktiniai tos pačios lyties. Tai ne argumentas, o tik klausimo pakartojimas. Galbūt, kai homoseksualai galės vesti, prasidės vedybinė anarchija? Tai galėtų būti, jei homoseksualų sąjungos būtų savavališko pavidalo , prastos “tikrų” vedybų parodijos. Bet tiesa ta, kad daugybė homoseksualių porų, ypač lesbiečių, įrodė, kad jos sugeba taip pat kaip ir heteroseksualios poros būti ištikimos, atsakingos ir atsidavusios, nežiūrint į tai ,kad joms reikėjo bent iki šiol savo sąjungas slėpti. Ar gėjų santuoka susilpnins įprastą įvairovę? Nėra priežasties taip manyti. Iš tikrųjų gali būti priešingai: leidimas gėjų santuokoms galėtų įtvirtinti visuomenės viltį, kad įvairių rūšių žmonės užmegs pastovius ryšius.

Galų gale, paliekant nuošaly religinius prieštaravimus, byla prieš homoseksualią santuoką yra tokia: žmonės prie to nepratę. Tai keista ir radikalu. Tai svarus argumentas nieko nekeisti skubotai. Taip pat tai ir argumentas legalizuoti homoseksualiai santuokai konsensuso politika (kaip Danijoje), o ne teismo nutartimi (kaip gali nutikti JAV). Tačiau pokyčio kryptis aiški.Jeigu vedybos turi atitikti savo siekius, jas turi apibrėžti įsipareigojimai vienas kitam , turtingam ir vargšui, ligotam ir sveikam - o ne žmonių skirstymas.

Pagal THE ECONOMIST

GĖJŲ IR LESBIEČIŲ METAI

1995-ieji bus įrašyti į Lietuvos gėjų ir lesbiečių judėjimo istoriją. Sausio 20-ąją atidarytas nepriklausomas šalies gėjų ir lesbiečių centras Vilniuje. Pagaliau Lietuvos homoseksualai ištrūko iš AIDS centro rezervato ir pradėjo burti savo bendruomenę. Be abejonės, dar ne vienerius metus teks įrodinėti homofobams, kad homoseksualų teisės - tai žmogaus teisės. Dar ilgai gėjų ir lesbiečių garbė bei orumas bus užklijuojami AIDS centro lipdukais “rizikos grupė”. Juk ši valstybinė įstaiga turi vaizduoti darbą su “rizikos grupėmis”. Gėjai ir lesbietės jau seniai šį darbą pradėjo, tačiau jų pasiūlymai dingsta AIDS centro stalčiuose. Iki šiol nereaguojama į LGL pasiūlymus platinti saugiam gėjų seksui būtinus stiprius prezervatyvus su lubrikantais. Ko laukia Sveikatos apsaugos ministerija? Epidemijos sprogimo?

AIDS centro direktorius S. Čaplinskas savo neveiklumą gėjų ir lesbiečių bendruomenėje teisina tuo, kad mūsų seksualinės mažumos suskilusios ir pešasi tarpusavyje. Tai natūralus procesas. Lietuvoje įregistruotos trys homoseksualų organizacijos. Jų bus ir daugiau. Argi sunku atrinkti geriausius iš pateiktų bendradarbiavimo pasiūlymų? Ar mums patiems teks kurti nevalstybinį AIDS centrą? Alternatyviniai centrai sėkmingai dirba Taline ir Rygoje.

Praėjusiais metais LGL pradėjo diskusiją visuomenėje apie gėjų ir lesbiečių teises. Pagrindiniai dienraščiai sumirgėjo antraštėmis “Gėjai ir lesbietės išeina iš pogrindžio”. Radijas ir televizija taip pat gvildeno “netikėtai atsiradusią” homoseksualumo temą. “Lietuvos rytas “ drąsiai paklausė: toleruosime ar smerksime homoseksualų šeimas . “Kas trukdo Seimui įstatymiškai įteisinti ir taip egzistuojančias homoseksualų šeimas ir nors šioje gyvenimo srityje Lietuvą prilyginti prie Skandinavijos kraštų? Kodėl nenorime daryti to, kam nereikia nei didelių pinigų, nei pagalbos iš užsienio?

Ar homoseksualai tik mitinguose ir demonstracijose turi išsikovoti teisę paveldėti kartu su draugu užgyventą turtą, butą.

Nesu nei homoseksualas, nei turintis tarp jų pažįstamų. Tačiau nenoriu užmerkti akių prieš problemą, kuriai išspręsti tereikia noro ir geros valios”,- atsakė Vidas Petrauskas (“Lietuvos rytas”, 1995 10 20).

Lesbiečių ir gėjų projektas prieš diskriminaciją, kurį praėjusiais metais įgyvendino LGL , buvo labai gerai įvertintas Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos Europos konferencijoje Rygoje. Irena Vanglikaitė pirmą kartą atstovavo Lietuvos lesbietes tarptautiniame forume, kuris vyko 1995 gruodžio 27-31 dienomis. Europos homoseksualų teisių organizacijų aktyvistai įtikino, kad mes žengiame teisingu keliu. Jų objektyvi nuomonė mums daug svarbesnė už paškų, rybų, edmundų ir stasių “polytinius” verkšlenimus.

ŽMOGAUS TEISĖS

Vienalytės santuokos pripažįstamos tarptautiniu lygiu

danijos teisingumo ministerija pranešė, kad Danija, Norvegija ir Švedija pasirašė trišalę sutartį apie vienalyčių partnerysčių, įregistruotų bet kurioje iš trijų šalių, pripažinimą. Tai - pirmoji sutartis tarpvalstybiniu lygiu pripažįstanti gėjų ir lesbiečių santuokas.

Viva

Viena iš pagrindinių piliečių laisvių - tai teisė reikšti savo seksualinę orientaciją. Tai pareiškė Ispanijos parlamento nariai, priimdami naują šalies Baudžiamąjį kodeksą. Nuo šiol Ispanijoje uždrausta diskriminacija dėl seksualinės orientacijos visuomeninių paslaugų ir profesinės veiklos sferose. Už nesantaikos kurstymą ir smurtą prieš homoseksualius piliečius ir jų organizacijas bus baudžiama laisvės atėmimu nuo 6 mėnesių iki 5 metų.

Havelas už partnerystę

Čekų gėjų žurnalas SOHO Revue išspausdino straipsnį apie pasiūlymus įteisinti homoseksualų partnerystę. Kai Čekijos vyriausybė atmetė šiuos pasiūlymus, vietinė spauda publikavo daug palankių homoseksualams straipsnių. Net Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas viešai pasisakė už partnerystės idėją.

Nacionalinė Lenkijos gėjų ir lesbiečių teisių organizacija Lambda dvejus metus ragino vyriausybę paremti šį straipsnį nukreiptą prieš gėjų, lesbiečių ir biseksualų diskriminaciją.

Suomijoje ginamos mažumos

Suomijos Konstitucijoje ir Baudžiamajame kodekse padarytos pataisos, pagal kurias draudžiama diskriminuoti dėl seksualinės orientacijos.

Baudžiamasis kodeksas atskirai mini seksualinę orientaciją kaip vieną iš požymių, pagal kuriuos draudžiama diskriminuoti teikiant visuomenines ir komercines paslaugas ar leidimus dalyvauti visuomeniniuose susirinkimuose. Be to, įstatymas draudžia agituoti prieš nacionalines, rasines, etnines, religines ir kitas panašias žmonių grupes. Tokiu būdu apgintos ir seksualinės mažumos. Dar vienas BK straipsnis atskirai mini seksualinę orientaciją tarp požymių, pagal kuriuos draudžiama diskriminuoti priimant į darbą ar sudarant darbo sąlygas. Už šiuos pažeidimus baudžiama bauda arba laisvės atėmimu iki dviejų metų.

Seksualinė orientacija įtraukta į Lenkijos konstitucijos projektą

Lenkijos Seimas greit svarstys naują konstituciją, kurios projektą pateikė Konstitucinis komitetas. Projekte išskirtos grupės, kurias draudžiama diskriminuoti. “Niekas negali būti diskriminuojamas dėl lyties, rasės, tautinės ar etninės kilmės, sveikatos, fizinės ar psichinės negalios , socialinės padėties, gimimo vietos, seksualinės orientacijos, vartojamos kalbos, religinių įsitikinimų, nuomonių, turtinės padėties ar dėl kitų priežasčių.”

IŠEITI IŠ POGRINDŽIO

Mus visada tikino, kad mes slėptume savo homoseksualumą, reikalavo, kad meluodami gyventume dvigubą gyvenimą. Homofobų visuomenė vertė mus atsisakyti mūsų pačių ir mūsų mylimųjų. Mes gyvenome bijodami - bijodami savo pažiūrų, savo teisių, baimindamiesi dėl darbo ir dėl tų, kuriais mes rūpinomės ir galėjome bet kada prarasti. Tai galima pavadinti sveikų žmonių “šizofreninio susidvejinimo” būsena, kuri trukdo vientisam ir harmoningam gyvenimui. Išeiti iš pogrindžio - tai žengti žingsnį link harmoningesnio ir vientisesnio gyvenimo. Tai padės patikrinti mūsų baimę ir nuostatas apie galimą norą atskirti mus nuo visuomenės. Šis procesas sukurs nuoširdesnius santykius su gyvenančiais šalia mūsų. Tačiau jis neišspręs visų tavo problemų. Jis net sukurs naujų. Tačiau išeitis iš pogrindžio daugeliui iš mūsų padės įgyti realumo jausmą, daug adekvačiau reikštis meilėje, įveikti baimę mūsų santykiuose su aplinkiniais.

Tie, kurie atsiskleidė, nesvarbu kaip ir kiek, visada jaučia didelį palengvėjimą. Jie pradeda labiau gerbti save, todėl, kad atskleidė savo seksualinės orientacijos “paslaptį”. Šį faktą dokumentaliai įrodo vis didėjantis gėjų ir lesbiečių prisipažinimų skaičius ir tyrimai, kuriuos atliko Kinsey institutas.

Išeitis iš pogrindžio, be abejonės, pati efektyviausia priemonė gėjams ir lesbietėms norintiems pakeisti visuomenės požiūrį į homoseksualus. Pastaraisiais metais demokratinėse šalyse išleista daug puikių knygų, pasirodė viešos gėjų ir lesbiečių (taip pat ir įžymybių) išpažintys, įsitvirtino psichiatrų ir religinių lyderių normalus požiūris į seksualines mažumas. Visa tai ugdė ir ugdo pakantumą homoseksualams. Tačiau vis dar paplitę ir homofobiniai mitai, baimė ir stereotipai šeimoje, darbovietėse, gatvėse ir savivaldybėse, juridinėse ir kitose įstaigose. Didelis pavojus iš homofobų stovyklos neišnyko, todėl mums ypač svarbu šviesti visuomenę.

Apklausos įrodė, kad “natūralai” (heteroseksualai), žinoję, kad kai kurie iš jų pažįstamų gėjai, daug noriau pasisako už seksualinių mažumų teises, negu tie, kurie nežino, kad kai kurie iš jų pažįstamų asmeniniame gyvenime yra gėjai. Mums žinoma, kad homoseksualų yra visur, tačiau mūsų tariamas nematomumas leidžia daugumai žmonių mūsų nepastebėti ir krėsti grubius juokelius. Jie įsitikinę, kad nepažįsta nė vieno gėjaus ar lesbietės. Jų požiūris į gyvenimą keičiasi, kai paaiškėja, kad visgi jie pažįsta vieną iš mūsų. Jų baimė ir pasibjaurėjimas homoseksualais susiduria su nuomone apie žmogų, kuris atsiskleidė. Supratimo lygis išauga. Informacija apie homoseksualumą žmogaus, kurį tu myli ir gerbi, stipriai paveikia natūralo sąmonę. Jis priverčiamas peržiūrėti savo nuostatas, santykius ir jausmus mums ir mūsų teisėms.

Nesvarbu kokios tavo gyvenimo aplinkybės - beveik kiekvienas savo rate turi žmonių, kuriems atsiskleisti būtų įmanoma. Tokį sprendimą reikia kruopščiai apgalvoti, nes jūs rizikuosite.

Pirmas savęs atskleidimo žingsnis - tai suvokti ir pripažinti savo homoseksualumą. Vieni labai anksti suvokia, kad jie homoseksualūs, kiti šį suvokimą tempia metų metais, nes juos spaudžia socialinės nuostatos, reikalaujančios heteroseksualaus elgesio, treti - paprasčiausiai negali priskirti savęs homoseksualams, todėl, kad jie aiškiai neatitinka tų stereotipų, kuriuos visuomenė sukūrė apie gėjus ir lesbietes. Todėl nenuostabu, kad daugelis gėjų ir lesbiečių ilgai negali suprasti kas jie iš tikrųjų yra ir kaip gyventi su savo potraukiais.

Kiekvienas labai intymiai išgyvena savo homoseksualumo suvokimą ir susitaikymą. Bet po to mes žvelgiame į savo seksualumą kaip į pozityvią mūsų gyvenimo dalį, kupiną džiaugsmo. Mes matome, kad diskriminacija, neapykanta ir pažeminimas - mūsų kasdieninio gyvenimo dalis - nepateisinami. Mes suprantame, kad amoralu nutylėti faktus ir tiesą apie homoseksualumą auklėjant augančią kartą. Mūsų gyvenimo problemos tos pačios kaip ir heteroseksualų, todėl mes turime teisę į tokią pat profesionalią pagalbą vietoj patarimų keisti savo seksualinę orientaciją.

Teigiamas požiūris į savo homoseksualumą - svarbiausia atsiskleidimo proceso dalis. Tik tada, kai tu išmoksi jaukiai jaustis, suvokdamas esąs gėjus, ir kai tu prisipažinsi kitiems, galėsi tikėtis tikrų draugų ar patikimų bendraminčių, kurie padės tau įtvirtinti tavo paties suvokimą.

Parengta pagal National Gay Task Force brošiūrą

 Į puslapio viršų